Skaitę jos pirmąją knygą „Stiklo vaikai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2015 m.) žino, kaip sunku nuo šios paslaptingos istorijos atsitraukti. Interviu skaitykite, kaip gimė knygų idėja ir kas įkvėpė autorę.
– Kada parašėte pirmąją istoriją ir apie ką ji buvo?
– Rašiau istorijas nuo septynerių. Pati pirmoji buvo apie stebuklingą deimantą. Man tiesiog patiko rašyti, išgalvoti istorijas. Ir tebepatinka.
– Kas jus įkvėpė parašyti pirmąją „Stiklo vaikų“ trilogijos knygą?
– „Stiklo vaikų“ istorija tiesiog gimė mano galvoje, kaip gimsta kitos istorijos, kurios jau parašytos ir išleistos. Daug įkvėpimo gaunu iš skaitytų knygų ir žiūrėtų filmų, bet visos mano rašytos knygos – gryna kūryba, mano vaizduotės produktai. Tikri įvykiai mane įkvepia labai retai, greičiau niekad.
– Ar pradėjusi pirmą knygą jau žinojote, kad norite parašyti visą seriją?
– Ne, bet kai baigiau rašyti pirmąją, supratau, kad apie veikėjus noriu parašyti daugiau.
– Kuri knygos „Sidabrinis vaikas“ dalis jums pačiai labiausiai patinka?
– Labiausiai džiaugiuosi ta vieta, kur Sidabrinis vaikas eina ant sniego, bet nepalieka jokių žymių.
– Jeigu galėtumėte iš naujo rašyti trilogiją, ar norėtumėte ką nors joje pakeisti?
– Ne, nenorėčiau.
– Ar sąmoningai nusprendėte rašyti mistines, siaubo istorijas vaikams? Gal tai buvo jūsų pačios mėgstamiausias žanras?
– Tai buvo ganėtinai sąmoningas sprendimas. Būdama maža labai mėgau (ir tebemėgstu) skaityti mistikos ir siaubo kupinas istorijas. Žinau, kad daug dabartinių vaikų jas irgi mėgsta.
– Pagrindiniai jūsų knygų veikėjai labai drąsūs ir smalsūs. Ar jūs irgi tokia buvote? Ar kada nors ieškojote paslėpto lobio?
– Vaikystėje buvau labai drovi, visai ne drąsuolė. Buvau panašiausia į Bilę – mėgdavau likti namuose ir skaityti. Ir ne, niekad nesu ieškojusi lobio.
– Kokie kiti kūrėjai jus įkvėpė? Ar skaitėte ką nors, kas pakeitė jūsų nuomonę apie grožinę literatūrą?
– Mane labai įkvepia Stephenas Kingas. Jis mano mokytojas, skaitydama jo knygas tiek daug supratau. Taip pat esu milžiniška Astridos Lindgren gerbėja.
– Ar tikite vaiduokliais?
– Cha cha, deja, ne, vaiduokliais aš netikiu.
