Tuo metu naujai atidarytas Pasaulio prekybos centras atrodėsi didžiulė klaida. Ne tik dėl to, kad projektas kainavo daugiau nei buvo planuota, bet miestui, krypusiam bankroto link, nereikėjo milijonų kvadratinių metrų ploto biurams. Dar blogiau, dangoraižiai atrodė nepatrauklūs. Rodėsi, jiems nebus lemta nei pritapti mieste, nei rasti vietą jo gyvenime. Bet vieną vasaros rytą Philippe Petit suteikė bokštams dvyniams jų istoriją.
C.McCannas nesistengia atkurti tikrų įvykių, netgi neįvardina ėjusio lynu asmens. Tačiau jis siūlo pažvelgti į tuzino žmonių – prostitučių, imigrantų, aukštuomenės ir menininkų – istorijas, primindamas, kad 1974-aisiais bankrutuojantis miestas buvo sunki vieta gyventi.
Tą vėlyvos vasaros ankstų rytą į darbus skubantys niujorkiečiai sustingsta pamatę žmogų, stovintį ant šimto dešimties aukštų pastato stogo. Aukštai danguje jis žengia lynu, jungiančiu bokštus dvynius. Tuo tarpu apačioje, purvinose patiltėse, metro tuneliuose, prabangiuose apartamentuose, verda žemiškesnis, bet ne mažiau jaudinantis gyvenimas. Gatvėje uždarbiaujančios prostitutės, puolusias jų sielas globojantis dvasininkas, motina, Vietnamo kare netekusi sūnaus, programuotojai, žaidžiantys su vienais pirmųjų kompiuterių. Skirtingi jų likimai susiveda į vieną atradimų pilną istoriją apie neįprastą dieną, kai dangumi vaikšiojo vyras, o žmonės apačioje užvertę galvas ir sulaikę kvapą stebėjo jį.
Paprastų žmonių, netikėtai suburtų draugėn, gyvenimai tampa ypatingi, juos vienija viltis, grožis ir lyno kaskadininko „artistiškas“ šimtmečio nusikaltimas
Paprastų žmonių, netikėtai suburtų draugėn, gyvenimai tampa ypatingi, juos vienija viltis, grožis ir lyno kaskadininko „artistiškas“ šimtmečio nusikaltimas.
Vienu talentingiausių šiuolaikinių rašytojų vadinamo Colum McCanno romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ pelnė daugybę premijų ir apdovanojimų, ypač vertinamas už puikų mūsų gyvenamojo laiko atskleidimą. Autorius pasitelkia savitas išraiškos priemones apibūdinti jausmams: Jo rankos ir kaklas buvo ypač rudi, bet po marškiniais oda buvo balta, kone permatoma. Atrodė, tarsi būtų dviejų spalvų skulptūra, tarsi būtų ruošęs kūną šachmatų partijai; Jam patiko koja spausti auksinį pedalą. Sakydavo, jog norėtų nuvažiuoti fortepijonu iki pat namų; Jis padėjo nuskraidinti žmogų į Mėnulį, bet nesugebėjo suskaičiuoti lavonų maišuose. Išsiuntė satelitą į orbitą, bet neperprato, kiek kryžių reikėtų įsmeigti į žemę. Tai jautri knyga, tačiau ne slegianti. Net ir kenčiantys McCann personažai geba rasti paguodą ir išganymą.
Pagrindinė viso to priežastis buvo grožis. Ėjimas teikė dievišką malonumą. Jam žengiant oru, viskas buvo perrašoma. Žmogiškasis pavidalas galėjo įgauti naujas formas. Tai buvo daugiau, nei pusiausvyros laikymas.
