Ši knyga – liudijimas. Liudijimas ne apie skaičius, ne apie kariuomenės judėjimą, o apie juos, žmones kare. Žmones, kuriems staiga iš po kojų išmušama viskas, kuo jie tikėjo, ką suprato apie pasaulį. Kai reikia iš nuoplaišų surinkti save vėl iš naujo.
„Literatūra įprato smerkti ginklus. Tačiau ji turėtų atskirti tuos, kurie su ginklu puola nuo tų, kurie ginklu ginasi. Šiuo metu mes, ukrainiečiai, tai suprantame geriausiai“, – apie šią knygą sako jos autorius, kūrinį parašęs, kai gydėsi po sunkaus sužeidimo.
Šiomis dienomis A.Dronis lankėsi Lietuvoje, ir susitikę rytinės kavos kalbėjomės su juo apie tai, kaip karas keičia žmones ir jų vertybes, kokia literatūros paskirtis karo metu, kodėl karas su Rusija – visos Europos reikalas.
– Jūsų knyga „Hemingvėjus nieko nežino“ sulaukė daug dėmesio ne tik Ukrainoje, bet ir kitose šalyse. Mes gyvename nuolatiniame informacijos apie tai, kas vyksta Ukrainoje, lauke. Tačiau ką kitoniškai apie tai pasako literatūra?
– Kai kalbame apie tai, ką literatūra gali duoti šiais laikais, manau, kad viena iš pagrindinių tokių knygų užduočių karo metu yra padėti žmonėms, ypač mūsų draugams užsienyje, pakeisti požiūrį į tai, kas vyksta Ukrainoje, žiūrėti į tai ne tik iš geopolitinės perspektyvos. Suprantu, kad penktaisiais karo metais daugeliui žmonių naujienos iš Ukrainos tapo tarsi statistika – žuvusių ar sužeistų žmonių skaičiumi, užimtų ar atkovotų miestų pavadinimais. O literatūra gali padėti pakeisti šį požiūrį, padėti pažvelgti į šį karą iš asmeninės perspektyvos. Pavyzdžiui, literatūra gali papasakoti vieno žmogaus istoriją apie vieną jo gyvenimo dieną karo metu, kuri viską pakeitė. Tai padeda susitapatinti su ukrainiečiais karo metu ir padeda paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, kai visi kalba apie teritorijas, susitarimus, prezidentus ir kitus panašius dalykus. Manau, kad pagrindinė literatūros užduotis – padėti kalbėti apie karą būtent iš šios asmeninės perspektyvos.
– Kone kiekviename interviu su ukrainiečių rašytojais grįžtu prie to paties klausimo, nes vis girdžiu skirtingus atsakymus. Kai kalbėjausi su kitu ukrainiečių rašytoju Andrejum Kurkovu, jis sakė, kad kultūra iš tiesų gali būti veiksmingesnė už raketas ar dronus. Raketa nužudo vieną kartą, griuvėsiai atstatomi, ir gyvenimas tęsiasi. O kultūros siunčiama žinia lieka ilgam – jei kūrinys kokybiškas, jis išlieka žmogaus atmintyje visam gyvenimui. Kiti gi sako, kad kultūros vaidmuo visgi ribotas. Ką manote jūs, esantis abiejose pusėse? Nes tenka girdėti ir skeptiškų balsų, kad visgi kultūra karo metu turi labai ribotas galimybes, o karai visgi laimimi ginkluote.
– Mano nuomone, šių dalykų negalima lyginti. Neturėtume svarstyti, kuris ginklas geresnis ar kas gali nuveikti daugiau – ginklai ar knygos. Tiesiog turėtume suprasti, kad jie atlieka skirtingas užduotis. Akivaizdu, kad pagrindinė priemonė, padedanti mums apsiginti, yra ginklai. Nėra kito būdo apginti savo šeimas, kaip tik su ginklu rankose. Tačiau tuo pačiu metu turėtume užsiimti ir kultūriniu darbu, nes būtent kultūrinė kovos pusė ir yra esmė, dėl kurios tai vyksta ir kodėl tai nepanašu į tai, kas, pavyzdžiui, vyko pasauliniuose karuose – būtent tai bandau pasakyti knygoje. Pavyzdžiui, mes žinome, koks galingas ginklas yra Rusijos propaganda. Taigi, tai yra kovos dalis – galbūt ne tokia esminė kaip tikrasis mūšio laukas, bet vis dėlto dėlto svarbi, – tik kitaip.
– Kai dariau interviu su ukrainiečių rašytoja Haska Šyjan, ji sakė, kad kalbant apie dabartinius įvykius Ukrainoje grožinei literatūrai, vaidybiniams filmams reikia laiko ir atstumo. Poezija, reportažas – visai kas kita. Visgi, kai dariau interviu su čekų rašytoju Jachymu Topoliu, kurio naujas romanas susijęs ir su karu Ukrainoje, jis sakė, kad niekas šiais laikais nebelauks to didelio romano, liudijimo – kaip kad būdavo anksčiau.
– Taip, tas tiesa, kad geriausi romanai, geriausios knygos atsiranda praėjus keleriems metams ar net dešimtmečiams po įvykių, – šiek tiek pavėluotai. Tačiau literatūra turi daug pusių, šešėlių ir žanrų, ir kiekvienas jų turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, kai prasideda didelio masto invazija, pirmoji literatūros sritis, kuri į tai reaguoja – poezija. Ji yra geriausias žanras tokiems laikams. Ji trumpa, paliečianti emocijas. Nežinai, kiek žodžių tebeliko, todėl turi panaudoti tik tuos, pačius svarbiausius. Neturi laiko sėdėti, mąstyti, rašyti apie personažus ir tarsi kurti kažkokį didelį literatūrinį pasaulį. Turi tik keletą minučių ir poreikį įvardyti savo emocijas, baimes, kitus jausmus.
2022 m. įvyko didelis ukrainiečių poezijos proveržis, o po kelių metų – manau, kad tai buvo praėjusiais metais – pastebėjome, jog jau turime nemažai trumposios prozos, esė žanro knygų. Tai vis dar nėra tokie dideli kūrinai kaip romanai, bet jau didesnės apimties už poeziją. Tai jau kitoks požiūris, kuriam reikia tam tikro laiko atstumo.
O man, kaip rašytojui, žanrai priklauso ir nuo rašymo sąlygų, kurias tuo metu turiu.
Tiesą sakant, poezija yra geriausias žanras kariui, nes kai tarnauji kariuomenėje, ypač fronto linijoje, nežinai, kiek laiko tau dar liko. Neturi jokių ypatingų sąlygų rašyti į savo užrašų knygelę, gerti kavą ir būti rašytoju, bet turi giliai viduje glūdintį poreikį pasakyti, ką jauti. Ir būtent tam skirta poezija.
Taigi, dvejus metus, kol tarnavau aktyviojoje karinėje tarnyboje, rašiau eilėraščius, o kai buvau sužeistas ir atsidūriau Lvivo ligoninėje, supratau, kad dabar jau galiu pažvelgti į savo patirtį iš šalies, be to, turiu sąlygas rašyti ramesnėje ir daug saugesnėje vietoje nei fronto linijoje, todėl pradėjau rašyti „Hemingvėjus nieko nežino“. Taigi, kas žino, galbūt mums tiesiog reikia geresnių sąlygų, kad galėtume rašyti didelius romanus. Tačiau Ukrainoje jau yra parašytų romanų. Praėjusiais metais pagrindinis Ukrainos literatūros apdovanojimas – Taraso Ševčenkos premija – skirtas Pavlo Pashtet-Belyanskyi, karo veteranui, kuris parašė romaną apie karą, apie šiuos laikus. Prieš kelias savaites Lvivo knygų forume moderavau knygos, kurią parašė kitas karys, Valerijus Puzikas, kuris kariavo nuo 2014-ųjų ir grįžo iš tarnybos 2022 metais, pristatymą. Beje, jis ir pats savaime tarsi literatūros kūrinys, nes jis jau apie šiuos laikus parašė poezijos rinkinių, esė, trumpų istorijų, romaną ir netgi pjesių.
Galbūt tai išties priklauso nuo konkretaus autoriaus. Aš užtikrintai galiu kalbėti apie savo paties patirtis, tačiau mes galime pastebėti, kad vyksta didelis literatūros šuolis įvairiuose žanruose.
Kuo šiems laikams netinka Hemingway‘us?
– Knygos pavadinimui pasirinkote Hemingway’ų. Jūs knygoje rašote, kad kalbant apie rašytojus kare, esminis skirtumas tas, jog jaunasis Hemingway’us dalyvavo kare, nes norėjo. Ir tai buvo svetimas karas, nekėlęs grėsmės jo tautai. O jauni ukrainiečiai kovoja, nes privalo.
– Tiesą sakant, nesiginčiju su Hemingway'umi, nesu jo priešas. Jis man labai svarbus – visą savo jaunystę praleidau su jo knygomis. Mano knygoje jis yra pateikiamas kaip vienas iš didžiausių XX amžiaus literatūros, ypač antikarinės literatūros, autorių: E.Hemingway'us, Erichas Maria Remarque'as, kurį šioje knygoje taip pat dažnai miniu, kiti rašytojai. Tačiau problema mums, jo skaitytojams, kils, jei bandysime skaityti jo ar kitas panašias knygas apie visai kitus laikotarpius ir kitus karus ir bandysime, remdamiesi jų žodžiais, paaiškinti, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Tai gali būti žalinga, nes turime suprasti karų pobūdžio skirtumus.
Pavyzdžiui, pažiūrėkime į E.M.Remarque’o kūrinius – juk tie kariai iš tiesų buvo okupantai, tiesa? Ir kai skaitome jo šedevrą „Vakarų fronte nieko naujo“, kai matome tas paprastų vaikinų, kovojančių abiejose pusėse, kančias, mes tarsi pamirštame, kad jis pasakoja apie savo jausmus ir kančias Prancūzijoje. Pamirštame, ką jis ten darė. Jis buvo vokietis, taigi – okupacinės kariuomenės dalis. Ir mes šio pasakojimo negalime taikyti šiuolaikinio Rusijos ir Ukrainos karo atveju. Negalime kalbėti apie paprastų jaunuolių, kovojančių abiejose pusėse, kančias. Nes juk dabar tie „vargšai vaikinai“, kovojantys priešiškoje pusėje, tiesiog bet kurią dieną gali išsinešdinti iš mūsų šalies. Jie turi tokį pasirinkimą. Jie – ne savo žemėje.
Taigi, ko, pavyzdžiui, nežino Hemingway’us? Pavyzdžiui, jis neturi nė menkiausio supratimo, ką reiškia pabusti ir suvokti, kad karas įsiveržė į tavo namus. Jo atveju – jis pats nusprendė eiti į karą, kirsti vandenyną, dalyvauti kare kaip žurnalistas, karys ar vairuotojas. Tai tavo pasirinkimas, atvyksti į karą, kad dalyvautum jame.
Jis nieko nežino, kad priešas atėjo prie tavo namų, kad nužudytų būtent tavo šeimą – tavo motiną, tėvą, šeimos narius, seserį, draugę. Ir tuomet tu turi dvi galimybes. Gali stoti į kovą, bandyti juos ginti arba gali nieko nedaryti ir tiesiog padidinti jų tikimybę mirti. Tai yra esminis šios patirties skirtumas.
Taigi, tai ne ginčas su Hemingway'umi, o dialogas su juo ir su mumis, jo skaitytojais. Turėtume suvokti, kad, jei naudosime praeities naratyvus, galime padaryti žalos. Ypač šiuo konkrečiu atveju, nes, kaip jau rašiau knygoje, rusai iš tiesų jau naudoja šį naratyvą.
– Knygoje rašote, kad galime net nepastebėti, kaip jų žodžiais prabils rusai, o gal jau ir prabilo. Taigi, sakote, kad jie jau naudoja šiuos naratyvus?
– Nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, pirmieji rusų kariai, patekę į ukrainiečių nelaisvę, jau 2022 metais sakydavo: „Mes nežinome, kur esame, nežinome, ką darome.“ Jie sakė galvoję, kad tai tarsi kokie nors mokymai, kad jie tiesiog vargšai pasiklydę berniukai, o tai tebuvo tiesiog kažkieno įsakymas. Rusai, kurie užsiima šia kultūrine propaganda už savo šalies ribų, stengiasi lyginti žudiką su auka – tai jų darbo dalis. Jie bando mus pastatyti į vieną lygį, sakydami, kad kenčia ir ukrainiečiai, ir rusai – dėl blogojo Putino. Bet tai nėra tik Putino problema. Ukrainoje jau žuvo 1,5 milijono rusų karių. Tai didžiulė Rusijos visuomenės dalis. Tai paprasti žmonės, paprasti rusai, kurie atvyksta į mūsų šalį žudyti, prievartauti, vogti. Tai ne tik pats Putinas.
O jei mes ištrinsime tą ribą tarp aukos ir žudiko, padarysime didelę žalą, nes padėsime jiems išvengti atsakomybės. Ir kas tada žino – gal po kelerių metų ar dešimtmečių jie tiesiog pasislėps kažkur Lietuvoje. Mūsų pareiga yra išsiaiškinti tai. Mes esame pripratę manyti, kad esame šiuolaikiški, protingi žmonės ir žinome, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas – jame yra daug atspalvių. Tačiau yra situacijų, kai aiškiai matyti, kas yra juoda, bloga, žalinga ir pavojinga, o kas yra gera ir balta. Ir iš to kyla atsakomybė.
– Grįžtant prie E.Hemingway‘aus ir skirtumų – kai mes skaitome apie jo gyvenimą, matome ir tam tikrą mačizmą, jo paties nuotykių, aštrių įspūdžių troškimą. Tai, matyt, visiškai skiriasi nuo to, su kokiu jausmu į karą eina ukrainiečiai.
– Taip, ir tai tarsi karo romantizavimas. Pavyzdžiui, net jei rašytojai savo knygose neromantizuoja karo, jie gali tai daryti savo gyvenimu ir biografija, kurdami tokį įvaizdį.
Rusai turės prisiimti atsakomybę
– „Čia Europa, ant jos kapo atnešamos rašymo priemonės“, – rašote šioje knygoje. Ar jums pikta, kad Europa per tiek metų taip ir neprabudo? Ir ar kada nors prabus? Nes mes matome, kad dabar tokios šalys kaip Vokietija ar Prancūzija susiduria su savo pačių vidinėmis problemomis, tad klausimas, kiek turės noro gilintis į tai, kas vyksta Ukrainoje. Kalbant apie tą patį pyktį – akivaizdu, kad bent jau rusų atžvilgiu jis nepasikeis net ir karui pasibaigus.
– Tai sudėtingas klausimas, ir man sunku pasakyti, Europa supras ar nesupras. Tačiau dabar, kai turėjau progą išvykti į užsienį, dirbti su vertimais, susitikti su žmonėmis įvairiose šalyse, supratau, kad nėra tokio dalyko kaip tiesiog „Europa“. Yra skirtingos šalys, skirtingi žmonės, labai skirtingi požiūriai. Pavyzdžiui, jūs esate Europoje ir viską puikiai suprantate. O kitoje šalyje sutikau žmogų, kuris manęs paklausė, ar aš tikrai manau, kad Ukrainoje būtina mobilizacija? Jis taip pat yra europietis, ir jis nieko nesupranta, jei mano, kad galima kelti tokį klausimą. Nes juk tai vienintelis mūsų būdas gintis.
Ir jei šį klausimą užduotumėte būtent taip – ar Europa visiškai supras – atsakymas būtų „ne“. Bet jei kai kurie žmonės supras, arba jei daugelis žmonių supras, arba jei bandysime apie tai kalbėti, bandyti susitikti su tais žmonėmis, kurie nori suprasti, jei tai bus laikoma svarbia užduotimi, atsakymas bus „taip“.
Aš nesistengiu sau kelti užduoties paaiškinti kažką Europai, visiems žmonėms. Tai ne mano darbas. Mano darbas būti liudytoju. Ir šią knygą pavadinau liudijimų knyga. Mano darbas užrašyti tai, ką mačiau, ir galbūt, jei dirbsime kartu, mums pavyks bent jau padidinti šį supratimo lygį.
O kalbant apie pyktį, manau, dar per anksti analizuoti, ką darysime po karo. Nes aš gyvenu šalyje, kurioje kasdien skaitau naujienas apie mažus vaikus, moksleivius, kurie žūsta Kyjive. Matau naujieną negyvą 14-metį, kuris žuvo dėl kokio nors eilinio ruso, kuris paleido raketą kažkur giliai šalies viduje. Taigi, labai suprantama, kad mes jaučiame stiprią neapykantą, ir ji labai natūrali žmogiška reakcija. Dabar mes galime paversti ją kova, aukomis mūsų kariuomenei, kultūrine veikla, karine tarnyba. Tai padeda mums apsiginti. Kas bus vėliau – pamatysime.
– Kalbu apie tą nepraeinantį pyktį todėl, kad Baltijos šalys tai irgi išgyveno. Po 50 metų okupacijos, net ir atgavus nepriklausomybę ir jau po daugybės nepriklausomų metų tos žaizdos niekur neišnyko. Tai geriausiai pamatėme Rusijai užpuolus Ukrainą, kai tapo akivaizdu, kad tos visos trauminės patirtys, okupacijos žaizdos niekur nedingo, atmintis gyva. Todėl turbūt naivu iš kai kurių politikų girdėti įsivaizdavimą, kad net ir karui pasibaigus bus įmanoma grįžti prie normalių santykių su Rusija?
– Taip, tai visiškai natūralu, tokios žaizdos neužgyja. Tai ilgas procesas. Ir tai priklauso nuo abiejų pusių. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo labai sunku gyventi kartu. Dabar kai kas taip pat bando lyginti vokiečius po Antrojo pasaulinio karo ir dabartinius rusus. Tačiau toks palyginimas taip pat didžiulė klaida, nes juk ką po karo padarė vokiečiai? Pirmiausia, jie prisiėmė atsakomybę už tai, kas įvyko. Jie jautė – ir vis dar jaučia – tą gilų kaltės jausmą, supratimą apie tai, kas įvyko. Po karo jie pradėjo eiti labai ilgą kaltės pripažinimo kelią, stengėsi suvokti, kas įvyko, sugyventi iš naujo su kitais. Jie suprato, kad tai bus labai ilgas kelias, truksiantis keletą kartų. Ir kokia Vokietija yra dabar?
Tačiau jei rusai nežengs šio pirmojo žingsnio, nepripažins to, ką padarė – nes jie vis dar atsisako bet kokios atsakomybės už savo veiksmus – jei ir po karo toliau kalbės tik apie tai, kad tai tik Putinas buvo blogis, tik režimas buvo blogas, o jie tik nekalti žmonės, kurie taip pat aukos, niekas nepasikeis nei per dešimtmečius, nei per šimtmečius.
Taigi, kol kas mums, kurie tiesiog nori gyventi, pagrindinė užduotis yra juos sustabdyti ir neleisti jiems išvengti atsakomybės.
Prisitaiko ir prie košmariškų patirčių
– Jūsų knyga turbūt yra ne tik liudijimas, bet ir psichoterapijos metodas, bandymas pačiam kažkiek apsigydyti žaizdas?
– Kažkuria prasme – taip. Anksčiau buvau labai skeptiškai nusiteikęs literatūros kaip tam tikros terapijos rūšies atžvilgiu. Tačiau kai rašiau šią knygą, supratau, kad tai gali veikti būtent taip. Iš pradžių knygą rašiau sau pačiam – tiesiog užrašydavau man svarbiausius dalykus. Ir tik tada priėmiau sprendimą: gerai, noriu, kad tai būtų knyga, skirta ir kam nors kitam. Mąsčiau apie tai, ką duosiu tam kitam žmogui. Ir vienas dalykų, kuriuos norėjau parodyti, buvo būtent tai, kaip žmonės dorojasi su skausminga patirtimi.
Norėjau parodyti, kaip veikia ilgalaikės ekspozicijos terapija, kai žmonės susiduria su savo atmintimi, dalindamiesi savo prisiminimais. Man buvo svarbu parodyti, kaip tai veikia. Ir manau, kad tikriausiai tam tikru atžvilgiu visa knyga taip pat yra pavyzdys, kaip gali apmąstyti savo praeitį, pasakoti apie ją, gyventi su ja toliau.
– Neretai nuskamba ir mintis, kad rašytojui karas padeda geriau suprasti žmogiškąją prigimtį. O gal tai tik žodžiai, kuriuos išsako žmonės, paprastai kare patys ir nebuvę?
– Žinoma, visų pirma karas sukelia traumą, atneša mirtį ir skausmą. To išvis neturėtų nutikti. Bet jei tai jau taip įvyko, mes juk esame žmonės, o žmogaus prigimtis yra išlikti žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis. Ir kai atsiduri karo aplinkybėse, vis tiek gali likti žmogumi, ir galbūt tada kažką supranti giliau ar aiškiau. Esi taip arti pavojaus, mirties, kad užmiršti tuos antraeilius dalykus savo gyvenime. Lieka tik svarbiausi dalykai, sakai tik svarbiausius žodžius. Mintyse išlaikai tik svarbiausius žmones.
Požiūris į gyvenimą pasikeičia. Ir būtent dėl to iš karo grįžę žmonės dažnai yra kitokie, jie nori gyventi kitokį gyvenimą, nes suprato kai kurias labai svarbias, gilias tiesas. Kai gyvename saugų gyvenimą, įprantame gyventi iliuzijomis, apsikrauname antraeiliais ir trečiaeiliais dalykais ir elgiamės taip, tarsi jie būtų kažkas svarbaus. Tačiau kai priartėjame prie mirties, pavojaus, visas šias iliuzijas prarandame.
– Jau pačioje pokalbio pradžioje kalbėjome apie tą pripratimą prie informacijos apie karą, galbūt net tam tikrą atbukimą. Tačiau kaip keičiasi jūsų požiūris į karą? Ar įmanoma prie jo priprasti? Ar pats matote, kaip pasikeitė jausenos nuo pirmojo šoko iki dabar? Nuo įsivaizdavimo, kad tai galbūt bus paskutinė karo žiema, tačiau ateina dar viena karo žiema, paskui – dar viena, o karas vis tęsiasi ir tęsiasi.
– Žmogaus prigimčiai būdingas ir šis gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių. Taip, iš pradžių tai buvo didžiulis šokas, siaubinga patirtis.
Dabar, kai, pavyzdžiui, karys kalbasi su savo civiliu draugu apie įprastinę dieną fronto linijoje ar netoli jos, tam civiliui tai, kaip karys leidžia savo dienas, skamba kaip košmaras. O karys taip leidžia dienas, savaites, mėnesius ir daugeliu atžvilgių prie to pripranta. Jei lietuviai atsidarytų socialinius tinklus, pamatytų, apie ką rašo žmonės Kyjive – apie „Shahed“ dronus, sprogimus, raketas. Tai košmariška, tačiau žmonės su tuo gyvena jau ne vienerius metus ir prie to priprato. Ir tai leidžia žmonėms prisitaikyti, toliau gyventi ir neišprotėti.
O kai esi karys, neturi jokio pasirinkimo, priprasti prie to yra tavo išlikimo klausimas.
Tai naudinga žmogaus prigimties dalis, bet tam tikrais atvejais ji gali būti žalinga, pavojinga. Pavyzdžiui, kuomet interviu pradžioje kalbėjome apie mūsų užsienio draugus, kurie nori mums padėti, kurių vyriausybės teikia finansinę ir karinę paramą mūsų šaliai, – kai šie žmonės pripranta prie iš karo sklindančių naujienų, prie taip ilgai besitęsiančio karo, tai tampa pavojinga. Taigi, turime nuolat priminti, skirtingais būdais kalbėti, aiškinti, kad dar absoliučiai niekas nėra baigta.
Ir literatūra taip pat gali padėti. Gali padėti priminti mums, kad tai tikras karas, kad tai nėra tik statistika, kad šis košmaras nutinka tikriems, paprastiems žmonėms. Priminti, kad tie nuo karo kenčiantys žmonės tokie patys kaip jūs – baristos, žurnalistai, studentai, profesoriai, rašytojai – kurie turėjo tokias pačias svajones, dirbo tokius pačius darbus, turėjo tokias pačias šeimas, bet vienintelis skirtumas tas, kad vieną rytą jie pabudo ir atsidūrė situacijoje, kai atėjo rusai ir norėjo juos visus nužudyti.
Ir kai mūsų draugai užsienyje supranta šį pirmąjį esminį dalyką, tada jie supranta ir antrąjį esminį dalyką – kad jei tai gali įvykti pačioje Europos širdyje 2026 metais, jei tai gali įvykti Ukrainoje, tai tikrai gali įvykti ir Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje – bet kur. Būtent todėl tai yra mūsų bendra kova, būtent todėl tai ne tik Ukrainos, bet ir mūsų visų reikalas. Jei leisime, kad tai vyktų Europoje 2026 metais, niekas nebus saugus. Tada bet kokia mintis apie saugumą bus tik iliuzija. Štai kodėl sustabdyti rusus yra mūsų bendra užduotis. Ir literatūra gali mums padėti šiam dialogui vykti.
