Rašytoja tapo viena mėgstamiausių autorių praeitais metais pasirodžius jos romanui „Palikimas“ (vertė Kristina Miliūnienė; išleido „Tyto alba“), pakerėjusį skaitytojus, kuriuos traukia šeimos istorijos, britiška jaukumo ir paslaptingumo kupina atmosfera, pasakojimas apie praeities paslaptį, nulėmusią kelių giminės kartų likimus.
Apie „Nematomuosius“:
Vikaras Albertas Kaningas, aistringai mėgstantis gamtą, laimingai gyvena su savo naivia žmona Estera apsnūdusiame Berkšyro grafystės kaime 1911 metais. Tačiau, atėjus angliškai vasarai, Kaningų gyvenimą visiems laikams pakeičia du nauji atvykėliai: naujoji tarnaitė Ketė, nelojali, laisvos dvasios jauna moteris, išsiųsta iš Londono dėl nemalonumų su teisėsauga, ir Robinas Darentas, okultizmo specialistas, suviliotas pasakojimų apie fėjas, gyvenančias šalimais plytinčiose vandens užliejamose pievose.
Greitai savo vietą radusi čionykštės visuomenės pažeidžiamiausiame sluoksnyje, Ketė slapta rezga pabėgimo planą. Tuo tarpu Robinas, neatsispiriamo žavesio ir grožio jaunuolis, netrukus tampa žavėjimosi ir geismo objektu. Slogiame vasaros karštyje tykioje klebonijoje užverda pavojingos ambicijos, gimsta užginta meilei ir suklesti pavydas – galingas emocijų mišinys galiausiai atveda į žmogžudystę.
Apie naujausią romaną „Nematomieji“, rašymo įpročius ir šventimą baigus knygą Katherine Webb kalbina tinklaraštininkė Audra iš Bostono.
– Ar Jūsų knyga iš pat pradžių vadinosi „Nematomieji“?
– Ne, iš tiesų pavadinimas keletą kartų keitėsi, kol radome visiems patinkantį variantą. Iš pradžių buvo „Driadė“, paskui „Elementalė“, paskui jau į pat pabaigą tapo „Nematomaisiais“.
– Kai rašėte „Nematomuosius“, ar pasitaikė scena arba charakteris, kurie nustebintų Jus pačią?
– Aš gana aiškiai įsivaizdavau visų personažų charakterius dar prieš pradėdama knygą rašyti, tačiau rašant mane maloniai nustebino, kad kai kurie esminiai personažai, kurie, kaip man atrodė, niekaip negali sugyventi, ėmė vienas kitą užjausti ir geriau suprasti. Ypač Estera ir Ketė – nė neįsivaizdavau, kad jos užmegs tokį tarpusavio ryšį!
– Jei Jums reikėtų „Nematomiesiems“ apibūdinti, tarkim, dainos, patiekalo, paveikslo – ką pasirinktumėte?
– Sunkus klausimas! Gal paminėčiau Keneto ir Eivono kanalą, tekantį ir knygoje, ir per Berkšyro grafystę. Tai, kad 1911 metais jis tapo nebenaudojamas, nes įsitvirtino kelių ir geležinkelių transportas, atspindi, kaip sparčiai keičiasi pasaulis. Tačiau lėta kanalo tėkmė su vandens paviršiuje gražiai virpančiais šviesos atspindžiais yra gera to meto Anglijos visuomenės analogija – kanalo vanduo drumzlinas, ir po paviršiumi niekieno nematomi gali slypėti nemaloniausi dalykai... Kanalas buvo apleistas, paliktas be jokios priežiūros, užakęs ir beveik pamirštas, bet praeito šimtmečio pabaigoje jį visiškai atnaujino, nes žmonės ėmė vertinti tuos istorinius dalykus – dar viena graži paralelė su Ketės istorija ir vėliau ją atradusios Li tyrinėjimais.
– Ką darote pabaigusi knygą – švenčiate, imatės kitos?
– Aš kukliai atšvenčiu. Paprastai kitą rytą ilgai pusryčiauju – turiu omeny kelias valandas trunkančius pusryčius, su laikraščiais ir mažiausiai trimis puodeliais arbatos, mėgaujantis pojūčiu, kad nereikia pulti prie rašomojo stalo ir stvertis darbo. Paprastai aš kelias savaites tiesiog šį tą krapštinėjuosi ir atsigriebiu bendraudama su seniai matytais žmonėmis, bet ne vėliau kaip po poros mėnesių imu mąstyti apie kitą knygą – apima irzli, nekantri nuotaika, kurią gali numaldyti tik rašymas!
Nė vienas iš mano buvusių darbų neteikė džiaugsmo ir privilegijos gyventi iš rašymo – tai mano svajonių darbas, tai, ką visada norėjau daryti.
– Sprendžiant iš Jūsų biografijos, esate dirbusi „padavėja, aukle, asistente, keramike, knygriše, bibliotekininko padėjėja ir dvaro ūkvede“. Ar pasigendate ko nors iš savo ankstesnių darbų, gal kas nors atsispindi dabartiniame Jūsų, kaip rašytojos, gyvenime?
– Nė vienas iš mano buvusių darbų neteikė džiaugsmo ir privilegijos gyventi iš rašymo – tai mano svajonių darbas, tai, ką visada norėjau daryti. Anie darbai – būdas apmokėti sąskaitas, o rašydavau vakarais. Viena, ko gailiuosi, kai nebereikia eiti į darbą – tai tikrai vienintelis dalykas – to trupučio žmogiškų kontaktų ir draugijos. Apskritai man labai patinka būti vienai, o ypač vienai pačiai dirbti, bet ateina metas, kai prireikia ir bendravimo, kitaip rizikuoji šiek tiek nusivažiuoti! Paskutinysis mano būstas buvo toks nuošalus, kad pradėjau rytais ant slenksčio tykoti laiškanešio, kad galėčiau pasišnekėti... Pernai persikrausčiau į judresnį kaimą ir dabar turiu kaimynų, pas kuriuos užsuku arbatos arba drauge vakarais traukiam į aludę. Pradėjau dirbti savanore kelias valandas per savaitę ir dar talkininkauju arklidėse – tokiu būdu, manau, dabar išlaikau deramą pusiausvyrą!
– Ar neseniai skaitėte kokių gerų knygų?
– Dabar skaitau Eowynos Ivey „Sniego vaiką“, man ji labai patinka – puikiai parašyta. Sesuo mane įpratino į „Sostų žaidimo“ romanus, taigi prieš „Sniego vaiką“ aš buvau įnikusi į antrąjį to ciklo tomą – koks užkrečiantis! Paskui laukia Bernhardo Schlinkės „Skaitovas“ – mūsų kaimo knygų klubas ją išrinko mėnesio knyga; ir dar neseniai baigiau skaityti Marios McCann „Laukinuką“ – jaudinantį pasakojimą, kurio veiksmas vyksta 17-ojo šimtmečio Anglijoje, panardinantį į to laikotarpio atmosferą, bet su nepaprastu lengvumu, kokio ir aš stengsiuos pasiekti! Nuoširdžiai rekomenduoju.
Pagal unabridgedchick.net parengė Virginija Traškevičiūtė
