1819 m. pasirodžiusi novelė „Panelė de Skiuderi“, kaip sako ją iš vokiečių kalbos išvertusi Giedrė Sodeikienė, turi visus klasikiniam detektyvui būtinus elementus: žmogžudysčių serija, žudiko paieškos ir detektyvas, kuris siekia atkurti teisingumą.
„Remdamasis tikrais įvykiais, užfiksuotais įvairių Europos autorių kūriniuose, sumaniai jungdamas pramaną ir tikrovės dalykus, savo vaizduotės žaismui suteikdamas tikrovišką pagrindą ir foną, Hoffmannas sukūrė įtikimą ir žavų literatūros kūrinį – psichologinę detektyvinę novelę“, – sako vertėja.
Šis kūrinys spausdinamas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ šių metų pirmajame numeryje, kurį bus galima rasti jau šią savaitę prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje, žurnalo stende. O pokalbio metu vertėja Sodeikienė pasakoja plačiau apie išverstą Hoffmanno kūrinį.
– Jeigu neklystu, šią Hoffmanno novelę iš pradžių išvertėte savo malonumui. Kaip aptikote tekstą ir kuo jis jus patraukė?
– Sakyčiau, su knygomis yra taip kaip su žmonėmis – ir vienų, ir kitų savo gyvenimo kelyje sutinkame daug ir įvairių.
Pro vienus praeiname abejingai, į kitus dirstelime akies krašteliu arba skubame kuo greičiau praeiti pro šalį, o treti, žiūrėk, taip patraukia, kad iškart puolame pažindintis. Taigi ir su Hoffmanno novele panašiai išėjo – patiko patrauklus įtemptas pasakojimas, tai, kad laimi veiklus gėris ir tvirtas įsitikinimas, na, o šiurpino baisybės, kurių pilnas, rodos, pavyzdinis žmogus.
– Ar iš tiesų novelę „Panelė de Skiuderi“ galime laikyti pirmuoju vokiečių kalba parašytu detektyvu? Kas leistų taip manyti? Juk pats Hoffmannas, ko gero, neturėjo sumanymo pradėti naują žanrą?
– Vokiečių germanistas ir literatūros kritikas Richardas Alewynas (1902–1979), vienas pirmųjų Vokietijoje pradėjęs detektyvinio romano literatūrologinį tyrinėjimą, Hoffmanno novelę „Panelė de Skiuderi“ įvardijo kaip detektyvinę, t. y. kaip tokią, kurioje atskleidžiama nusikaltimo istorija.
Ji buvo išspausdinta 1819 metais. Reikia pasakyti, kad ir iki Hoffmanno Vokietijoje būta kriminalinį nusikaltimą vaizduojančių literatūrinių kūrinių.
Ji buvo išspausdinta 1819 metais. Reikia pasakyti, kad ir iki Hoffmanno Vokietijoje būta kriminalinį nusikaltimą vaizduojančių literatūrinių kūrinių.
Antai ryškus pavyzdys yra 1786 m. pasirodžiusi Friedricho Schillerio kriminalinė novelė „Nusikaltėlis dėl prarastos garbės“, bet autorių čia domina klausimas, kaip žmogus tampa nusikaltėliu, kas jį pastūmėja nusikalsti.
Hoffmannas turbūt nesiekė sukurti naujo žanro, tiesiog rašė įtemptą psichologinį pasakojimą apie vieną nusikaltimą – žmogžudysčių seriją, kurias, kaip galiausiai išaiškėjo, įvykdė geriausias Paryžiaus auksakalys – menininkas, negalintis išsiskirti su savo kūriniais kaip savo tapatybės dalimi.
– Kaip jums atrodo, ar šiuolaikinis skaitytojas gali šią novelę skaityti kaip įprastą detektyvo žanro kūrinį? Ar atpažintų, kad tai yra detektyvas?
– Kodėl gi ne? „Panelė de Skiuderi“ turi visus detektyvinei novelei būdingus požymius: pirma, įvykdoma žmogžudystė, tiksliau, ištisa žmogžudysčių serija, ir maždaug pasakojimo viduryje (ne gale) išaiškėja žudikas; antra, įtarimas krinta ne ant tikrojo kaltininko, bet ant nekaltojo; trečia, čia veikia detektyvas – rašytoja de Scudery, kuri, pašalinis asmuo, savo sumanumu, žūtbūtinėmis pastangomis, galiausiai neprilygstama iškalba pasiekia, kad nekaltasis būtų išteisintas ir paleistas į laisvę.
– Gal jūs žinote, kodėl Hoffmannas pasirinko rašyti apie Liudviko XIV laikus? Tekstas pilnas istorinių veikėjų ir įvairių aliuzijų. Kodėl Hoffmannui buvo įdomūs šie laikai?
Hoffmannas sukūrė įtikimą ir žavų literatūros kūrinį – psichologinę detektyvinę novelę „Panelė de Skiuderi“.
– Na, manyčiau, ši istorinė medžiaga Hoffmannui teikė daug galimybių. Remdamasis tikrais įvykiais, užfiksuotais įvairių Europos autorių kūriniuose, sumaniai jungdamas pramaną ir tikrovės dalykus, savo vaizduotės žaismui suteikdamas tikrovišką pagrindą ir foną, Hoffmannas sukūrė įtikimą ir žavų literatūros kūrinį – psichologinę detektyvinę novelę „Panelė de Skiuderi“.
Tai, kad tokio jo bandymo būta sėkmingo, manyčiau, kaip tik ir liudija visa paskesnė šio kūrinio recepcija.
