Į šiurpius istorijos įvykius žvelgiant dviejų nepamirštamų moterų akimis, atsiskleidžia trapus, bet kartu ir jokioms griaunančioms jėgoms neįveikiamas pasaulis. Gyvas Vietnamo realijų ir tradicijų prisodrintas pasakojimas skatina susimąstyti, kiek šviesos ir tamsos telpa žmogaus širdyje.
„Jei mūsų istorijos išliks, nemirsime ir mes – net kai mūsų kūnų šioje žemėje nebebus“, – teigia viena iš Nguyễn Phan Quế Mai knygos veikėjų. Epinio užmojo autorės kūrinyje atskleidžiama niūri XX a. Vietnamo istorija, apimanti keturias vienos šeimos kartas. Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje augančios paauglės Dzieu Lan, regis, laukia šviesi ateitis, vis dėlto šiuos lūkesčius aptemdo aiškiaregiškas būrėjo perspėjimas apie „labai sunkų gyvenimą“. Tragedijų virtinė prasideda, kai į šalį įsiveržę japonai kariai žiauriai nužudo jos tėvą; vėliau jos motina, vyras ir brolis, kiekvienas atskirai, irgi sulaukia žiaurios mirties. Dzieu Lan, auginančiai šešis vaikus, per stebuklą pavyksta išgyventi penktojo dešimtmečio viduryje užklupusį Didžiojo bado laikotarpį ir žiaurią šeštojo dešimtmečio Žemės reformą. Vėliau, jau aštuntame dešimtmetyje, Dzieu Lan vėl daro viską, kas tik įmanoma, kad išsaugotų artimo žmogaus gyvybę – šįkart savo vienintelės anūkės Huong, kurios tėvai ir dėdės dingo išvykę į karą. Kai kurie jų sugrįš, tačiau bus beveik neatpažįstamai sužaloti ir palaužti.
Žymi Vietnamo poetė, prozininkė, publicistė ir vertėja Nguyễn talentingai geba perteikti ir karo siaubą, ir netikėtas žmogiškumo akimirkas.
– Esate parašiusi 11 prozos, poezijos ir publicistikos knygų vietnamiečių ir anglų kalbomis. „Dainuojantys kalnai“ – jūsų debiutinis romanas ir pirmoji grožinės literatūros knyga anglų kalba. Kaip ir kada nusprendėte, kad esate pasirengusi rašyti angliškai?
– Manau, kad mano kūrybinė kelionė į anglų kalbą prasidėjo apie 2008-uosius metus, kai pradėjau dirbti vertėja. Supratau, kad man labai patinka perteikti vietnamietiškus savo kultūros aspektus anglų kalba. Verčiau, nes mačiau poreikį tarptautinei skaitytojų bendruomenei suteikti daugiau žinių apie Vietnamą; todėl pristačiau vietnamiečių poeziją žurnale „Prairie Schooner“ ir tapau radijo laidos „Lanterns Hanging on the Wind“ bendraautore. Vis dėlto noras parašyti „Dainuojančius kalnus“ ėmė kirbėti kur kas smarkiau, kai supratau, kad savo kūryba turiu reaguoti į Holivudo filmus ir Vakarų autorių romanus, kuriuose Vietnamas tebėra vaizduojamas tik kaip karo vieta, o mūsų žmonės – kaip tie, kuriems nereikia suteikti balso, arba nebent tik itin primityvų, naivų, žiaurų ar savanaudišką. Anglų kalba parašytos literatūros apie Vietnamo karą ir pokario laikotarpį yra labai daug, tačiau joje vis dar stinga balsų iš paties Vietnamo.
– Iš kur sėmėtės minčių šiai knygai, pasakojančiai nuostabią istoriją? Į galvą man neateina nė vienas anglų kalba išleistas romanas, kuriame būtų vaizduojamas Didysis badas penkto dešimtmečio viduryje ir Žemės reformos žiaurumai šeštame dešimtmetyje – jau vien šie siužeto elementai išskiria šį romaną iš kitų. Kas paskatino įtraukti į pasakojimą šiuos istorinius įvykius?
– Žinoma, „Dainuojantys kalnai“ – grožinės literatūros kūrinys, bet jį paskyriau realiam asmeniui – savo tėčio mamai, kuri kartu su jauniausiu sūnumi ir broliu žuvo per Didįjį badą. Apie ją anksčiau buvau parašiusi eilėraštį. Romaną taip pat įkvėpė mano senelis iš motinos pusės, miręs per Žemės reformą, jo veidą mėginau įamžinti viename iš savo grafinių eilėraščių. Tyrinėdama Didžiojo bado ir Žemės reformos istoriją supratau, kad apie šiuos įvykius grožinėje literatūroje parašyta labai mažai. Šių ir daugelio kitų Vietnamo istorijos įvykių atminimas gyvuoja tik vyresniosios kartos prisiminimuose, tad ėmiau baimintis, kad jų neužrašius, vieną dieną prisiminimai apie tai gali išnykti.
Ketinau parašyti plačios apimties pasakojimą, apimantį daugelį šių istorinių įvykių, tačiau ilgai neradau rakto tokiai istorijai. Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu šnektelėjau su bičiuliu vietnamiečiu. Paklausiau jo, kur jis buvo karo metu. Jis papasakojo, kad būdamas dvylikos metų gyveno su močiute Hanojuje (jo tėvai tuo metu buvo Rusijoje), tuo metu amerikiečių bombonešiai surengė oro antskrydį. Šio bombardavimo patirtis jam buvo tokia siaubinga, kad ir daugiau kaip po dešimtmečio jis negalėjo skristi lėktuvu. Jo istorija mane taip sukrėtė, kad pajutau būtinybę apie tai parašyti.
Tą vakarą, paruošusi vaikams vakarienę ir paguldžiusi juos miegoti, atsisėdau prie rašomojo stalo. Buvo vėlu. Internete ėmiau ieškoti informacijos apie 1972 m. Hanojaus bombardavimus. Ašaroms riedant skruostais parašiau 2 000 žodžių, kurie vėliau tapo pirmąja „Dainuojančių kalnų“ scena.
Šioje pirmojoje scenoje minėto mano bičiulio močiutė tapo senele Dzieu Lan – močiute, kokios visada norėjau, nes abi mano senelės mirė dar prieš man gimstant. Aš tapau mažąja Guava, kuri iš močiutės lūpų išgirsta savo šeimos istoriją. Tuomet dar nenutuokiau, kaip pasisuks mano pasakojimas, tačiau žinojau, kad noriu sukurti gausią šeimą, kurios kiekvienas narys galėtų tapti kurio nors atskiro sudėtingos Vietnamo istorijos etapo liudininku.
Per septynerius romano rašymo ir redagavimo metus padariau daugybę reikšmingų pakeitimų. Daug kartų perkomponavau romano struktūrą, įvesdavau vis naujų siužeto linijų. Tai reikalavo nemaža pastangų, tačiau nė karto nepanorau visko mesti. Šią knygą rašiau kaip dalį savo baigiamojo darbo kūrybinio rašymo magistrantūroje, tad mano vadovė Sara Maitland ir bendramoksliai mane nepaprastai palaikė. Visą laiką jaučiau ir savo protėvių artumą. Manau, kad jie vis dar yra šalia – žvelgia iš aukštybių į šią knygą šypsodamiesi.
– O tas bičiulis – turbūt padovanojote jam šį romaną, kai jau jis pasirodė? Kokia buvo jo reakcija?
– Su savo bičiuliu, kuris šiuo metu gyvena Hanojuje, nuolat bendrauju. Dar tada, kai rankraštis buvo gana ankstyvos stadijos, nusiunčiau jam juodraštį. Jis jį perskaitė ir pasakė, kad knyga jam labai patiko. Jo vardą įtraukiau į padėkų skiltį. Ką tik gavau išspausdintus savo kūrinio egzempliorius, tad pasirašiusi netrukus jam knygą išsiųsiu.
Vis dėlto, išskyrus pirmąją romano sceną, mano bičiulio patirtys knygoje tiesiogiai neatkartojamos. „Dainuojantys kalnai“ grožinės literatūros priemonėmis perteikia daugelio žmonių, kuriuos sutikau ir kurių istorijų klausiau per savo gyvenimą, patirtis. Pavyzdžiui, senelės Dzieu Lan istorija atspindi mano troškimą turėti močiutę, bet taip pat ir mano bičiulio močiutės gyvenimo vingius: ji gimė pasiturinčioje šeimoje, o vėliau tapo Žemės reformos auka.
– Esate tikra literatūros chameleonė: romanistė, poetė, vertėja, redaktorė, eseistė, žurnalistė, kūrybinio rašymo mokytoja, o netrukus įgysite dar ir mokslų daktarės laipsnį. Kaip pavyksta suderinti visas šias tapatybes?
– Jos visos padėjo man tapti tuo, kas esu šiandien. Nebūdama poete, vertėja, eseiste, žurnaliste, kūrybinio rašymo mokytoja ar doktorante nebūčiau galėjusi parašyti ir „Dainuojančių kalnų“. Į mano debiutinį romaną sugulė įvairūs visų šių darbų aspektai. Man patinka vienu metu užsiimti daugeliu veiklų – jos padeda išvengti kūrybinės krizės ir nuolatos moko ko nors naujo. Pavyzdžiui, vedu kūrybinio rašymo užsiėmimus grupei afganų pabėgėlių. Kadangi jų anglų kalbos žinios yra ganėtinai kuklios, skatinu juos rašyti gimtąja kalba. Toks darbo pobūdis paskatino mane dar giliau tyrinėti savąją vietnamiečių kalbą bei kultūrą ir ieškoti būdų, kaip jas perteikti anglų kalba.
Việtas Thanhis Nguyễnas yra pasakęs: „Visuomenės daugumai atstovaujantys rašytojai gali manyti, kad jų skaitytojai nutuokia, apie ką jie kalba – jiems nereikia nieko aiškinti, o štai iš mažumų rašytojų to tikimasi“. Anot jo, atėjo laikas mums, mažumų rašytojams, tai pakeisti. Todėl „Dainuojantys kalnai“ kviečia skaitytojus visapusiškai įsitraukti į Vietnamo kultūrą, o ne stebėti ją iš šalies.
– Gimėte Vietname, studijavote Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje, vėliau dirbti grįžote į Vietnamą, – kaip nutiko, kad šiuo metu gyvenate Indonezijoje?
– Baigusi studijas Australijoje turėjau galimybę ten pasilikti ir dirbti, bet atsisakiau. Norėjau grįžti į gimtinę ir prisidėti prie jos gerovės – studijavau pagal stipendiją ir jaučiau pareigą grąžinti šią skolą.
Grįžusi po kelių mėnesių susipažinau su savo būsimu vyru, kuris yra vokietis. Diena, kai jį sutikau, buvo laimingiausia mano gyvenime, bet kartu ir skaudi – žinojau, kad dėl darbo jis turės nuolat keliauti po visą pasaulį. Kartu pagyvenę penkerius metus Vietname persikėlėme į Bangladešą, tada vėl į Vietnamą, po to į Filipinus, Belgiją, o galiausiai – į Indoneziją. Yra tokia vietnamiečių patarlė: „Trong cái rủi có cái may“ (net ir nelaimėje slypi sėkmė). Dėl nuolatinio kraustymosi turėjau susikurti atitinkamą karjerą. Taigi ėmiau rimtai rašyti.
Įstojau į kūrybinio rašymo magistrantūrą Lankasterio universitete Jungtinėje Karalystėje (nuotoliniu būdu), ir, gavusi stipendiją, Filipinų sostinėje Maniloje pradėjau rašyti „Dainuojančius kalnus“ kaip savo baigiamąjį darbą. Vėliau gavau dar vieną Lankasterio universito stipendiją doktorantūros studijoms, ji suteikė man galimybę pradėti rašyti antrąjį romaną anglų kalba.
Ryšį su Vietnamu palaikau įvairiems šios šalies žurnalams ir laikraščiams reguliariai rašydama socialinėmis, literatūros ir kultūros temomis. Taip pat aktyviai užsiimu labdaringa veikla – nuotoliniu būdu administruoju dvi stipendijų programas. Pasitelkiant internetą šiandien galima išties labai daug ką nuveikti. Reikia tik noro veikti ir pasiryžimo dalytis tuo, ką turi.
– Jei skaitytojai, perskaitę Jūsų knygą, įsimintų vieną vienintelę idėją – koki ji, norėtumėte, kad būtų?
– Tikiuosi, kad skaitydami „Dainuojančius kalnus“ skaitytojai kartu su manimi iš naujo įvertins taikos, kasdienio gyvenimo ir šeimos vertę. Kaip pastebi knygos veikėja Huong: „Jeigu kas nors pažadėtų išpildyti vieną mano norą, neprašyčiau jokių ypatingų gėrybių, tiktai normalios dienos, kai visi galėtume pabūti drauge kaip tikra šeima – dienos, kai galėtume tiktai gaminti maistą, valgyti, kalbėtis, juoktis. Susimąsčiau, kad daugybei pasaulio žmonių tokių normalių dienų pasitaiko, o jie nė nesupranta, kokios jos išskirtinės ir brangintinos.“
Parengta pagal BookDragon tinklaraštyje skelbtą interviu.