Lenkijoje knyga pasirodė vos prieš kelias dienas, bet kelia didelį susidomėjimą. Leidyklos „Agora“, kuri ir išleido Ewos knygą, kvietime į pristatymą gerų žodžių knygai nepagailėta: „Tai knyga, kokios dar nebuvo. Truputį reportažas, truputį receptų knyga. Truputį šeimos saga, truputį turistinis vadovas. Ir visa tai kuria įtraukiantį pasakojimą apie Vilniaus kraštą, ten gyvenančius lenkus ir visą Lietuvą.“
Vilniuje knygos pristatymas irgi numatytas – lapkričio 4 dieną Lenkijos kultūros institute. O kol kas pateikiame trumpą pokalbį su autore E.Wolkanowska-Kolodziej apie tai, kodėl ir kaip ši knyga gimė bei kas garuoja ant jos šeimos stalo Varšuvoje.
– Pirmiausia – apie knygos sukūrimo idėją. Kas jus paskatino imtis šios knygos rašymo?
– Mano mama buvo labai gera virėja (E.Wolkanowskos-Kolodziej mama Genowefa Wolkanowska mirė 2015-ųjų birželio 26 dieną – red.past.). Draugės ir kaimynės skambindavo jai ir sakydavo: „Pagelbėk! Kiek druskos dėti į tešlą? Kiek laiko kepti karpį? Kokios konsistencijos turi būti aguonų įdaras pyragėliams?“ O ji: „Betgi tai paprasta... Juk matosi... Pagal skonį.“ Pagalvojau, kad reikia parašyti knygą su receptais ir taip palengvinti mamos gyvenimą. Ji savo draugėms būtų galėjusi tiesiog padovanoti šią knygą ir pasakyti: „Visos mano žinios, išmintis yra čia.“
– Jau mačiau pašmaikštavimų socialiniuose tinkluose, kad visi lenkai nuo šiol žinos, jog lietuviai ne gimsta, o išsirita iš cepelinų. Tad ar ši knyga – vien apie tai, kaip pagaminti šaltibarščius, iškepti spurgų ar nuskusti bulves cepelinams? Ar vis dėlto siekiate pasakoti istorijas, kaip gimsta patiekalai ir kas vyksta prie stalo juos valgant?
– Lenkai myli lietuvišką virtuvę. Grįžę iš kelionių po Lietuvą, visi pasakoja apie cepelinus, juodą duoną ir, aišku, apie „999“! Mano draugai iš Varšuvos prašo, kad atvežčiau iš Vilniaus lašinių, skilandžio ir šakočio, nes lenkiški jiems neprilygsta.
Bet ši knyga – tai ne tik receptai, tai tarsi skonių vadovėlis, pilnas istorijų ir anekdotų. Rašau apie tai, kad lietuviškas vaišingumas gali būti problema, nes šeimininkai verčia svečią valgyti visą laiką. Apie tai, kad lietuviai myli pirtis ir, nors daktarai sako, kad negalima ten valgyti riebiai ir gerti alkoholio, niekas jų neklauso. Ir apie tai, kad kai kurie žmonės sako, jog tikram patriotui negalima valgyti cepelinų, nes jie išpopuliarėjo sovietmečiu. Yra anekdotas ir apie tai, ką, anot vienos iš Lietuvos kilusios rašytojos, koldūnai turi bendro su briedžiais.
– Dar viena pastaba iš interneto platybių – „spurgos tai spurgos, bet kiek jose kalorijų!“ Tai kaip su tomis vilnietiškos virtuvės kalorijomis? Ar tikrai šie patiekalai nekenkia grožiui?
– Lietuviška virtuvė – o gal geriau kaimietiška, pati populiariausia tos virtuvės dalis, egzistuoja ne tam, kad žmogus gražiai atrodytų, o tam, kad gerai dirbtų. Kad ryte pavalgytų blynų su spirgučiais ir eitų šienauti. Jeigu jis pavalgytų sveikų salotų, tai nespėtų nė grėblio paimti ir į lauką išeiti, o jau vėl būtų alkanas. Taip neapsimoka!
Problema yra ta, kad mes šiandien norime valgyti tą patį, ką valgė mūsų protėviai, bet taip sunkiai kaip jie dirbti – jau nebe. Nežinau, ar pastebėjote, kad dietologai, bandydami skatinti lietuvius pakeisti mitybą, dažnai paliečia cepelinų temą. Aš kažkada viename iš moterims skirtų žurnalų perskaičiau tokią mintį: „Ar tau nenusibodo, kad vaikinas vis giria tavo akis? Ar nenorėtum, kad jis komplimentais apibertų ir kitas tavo kūno dalis? Ar tikrai cepelinų lėkštė yra to verta?“
– O jeigu rimčiau – koks gi tas Vilniaus ir tavo šeimos namų skonis? Kuo kvepia namai, kai šeimininkė įsisuka ruošdama pietus ar vakarienę?
– Jis kvepia būtent tais patiekalais, kurių receptus skaitytojai ras knygoje: ir blyneliais, ir kūčiukais, ir pyragėliais su grybais. Aš vis skatinu savo šeimą valgyti daugiau daržovių, bet mano močiutė, kuri gamina tradicinius valgius, negali suprasti, kaip galima prie vėdarų siūlyti šviežių salotų? Nors reikia pripažinti, kad neseniai ji man paruošė pomidorų ir avokado mišrainės prie žemaičių blynų. Pati, aišku, jos net nepalietė!
Kai mano tuomet dar būsimas vyras pirmą kartą atvažiavo iš Varšuvos į Vilnių švęsti Kalėdų, jis patyrė šoką – ant šventinio stalo nebuvo jokių karštų patiekalų. Mes Kūčių vakarienę valgome labai vėlai, patekėjus pirmai žvaigždei, o tai jau yra 20–21 valanda. Tą dieną visi dirba virtuvėje, pasninkauja ir pietų tiesiog nėra. Kiekvienas valgo tai, ką randa šaldytuve. O ir kitą dieną niekas negamina pietų, juk „vakarieniauti“ neretai baigiame ir apie 5 valandą paryčiais.
Atsibudę Kalėdų rytą, paprastai valgome tai, kas liko ant stalo po vakarienės. Pawełas, grįžęs į Varšuvą, ištisus metus juokavo: „Likau alkanas! Vilniuje per Kūčių vakarienę nėra ko valgyti.“
Iš tikrųjų valgiaraštis tą dieną Lietuvoje ir Lenkijoje labai skiriasi. Tad tokie būsimojo žento pokštai ne juokais išgąsdino mano mamą, kuri, bijodama, kad jis daugiau neatvažiuos per didžiąsias metų šventes į Vilnių, o po vestuvių neleis ir man, pareiškė: „Nuo šiol darysime taip, kaip daro lenkai Lenkijoje – bus karšti barščiai su virtinukais, virtiniai su kopūstų ir grybų įdaru.“
Ir kaip manote, kas nutiko? Mes dar nė vienų Kalėdų nešventėme Varšuvoje, nors esame susituokę jau beveik šešerius metus. Nors jeigu kalbėtume rimtai, man atrodo, kad žmonės Lietuvoje tiesiog labiau moka švęsti. Todėl ir mums čia tiesiog smagiau per Kalėdas.
– Kokią žinią šia knyga norite perduoti skaitytojams Lenkijoje? Apie tradicijas, patiekalus ar tai, kaip Vilniaus krašto žmonės bendrauja, kokios istorijos lydi šiuos tradicinius patiekalus?
– Noriu pasakyti, kad valgis yra ne tik tam, kad žmogus būtų sotus. Maistas skirtas ir tam, kad žmonės galėtų bendrauti vieni su kitais. Kiekviena proga yra gera tam, kad pakviestum draugus ar kaimynus į namus išgerti kavos ar suvalgyti šašlykų.
Jeigu Varšuvoje kas nors sako: „Užsuk pas mane, išgersim arbatos!“, tai reiškia, kad ant stalo bus TIK puodeliai su arbata, nebent truputį sausainių. O Lietuvoje juk kitaip.
Įdomus dalykas yra tas, kad jeigu Varšuvoje kas nors sako: „Užsuk pas mane, išgersim arbatos!“, tai reiškia, kad ant stalo bus TIK puodeliai su arbata, nebent truputį sausainių. O Lietuvoje juk kitaip. Netgi jei einam vakare pasveikinti tetos su gimtadieniu, tai juk nevaišins mūsų vien tortu. Bus ir salotų, ir sumuštinių, gal net pietūs.
Lenkams, kurie atvažiuoja į Lietuvą, labai patinka tai, kad Lietuvos žmonės neskuba prie stalo, netgi vestuvės čia trunka du kartus ilgiau negu Lenkijoje.
Staigmena skaitytojui gali būti ir tai, kad vienas knygos skirsnis – tai savita ekskursija po lietuvišką parduotuvę. Parašiau jį tam, kad turistas žinotų, ko verta paragauti ir kada mūsų parduotuvėse atsirado, pavyzdžiui, zefyrai arba... hematogenas.
– Kokie tradiciniai patiekalai iš vilnietiškos virtuvės iki šiol jums yra patys skaniausi? Kaip dažnai juos gaminate savo namuose? Ar jūsų šeima Lenkijoje irgi juos mėgsta?
– Aš labai mėgstu šaltibarščius, pupelių ir duonos salotas, dažnai kepu varškės spurgas ir gaminu tinginį. Nors žinau, kad tai sovietmečio palikimas, bet specialiai Vilniuje perku jam sausainius „Gaidelis“, nes Lenkijoje tokių nėra. Dievinu žemaičių blynus, bet labai retai pati juos gaminu. Man gėda dėl to, bet turiu gerą pasiteisinimą: mano močiutė žino, kaip mes su vyru mėgstam žemaičių blynus ir mus lepina. Sužinojusi, kad kažkas iš pažįstamų važiuoja į Varšuvą, ji prigamina kelias dešimtis blynų ir mums atsiunčia.
