Sekite 15min Google
Minima, kad šio autoriaus kūryba tarp rekomenduojamų siūloma ir 8-oje progimnazijos klasėje prie teminio bloko Grožinės ir negrožinės literatūros kūriniai, kuriuose reiškiama pilietinė, tautinė, kultūrinė, regioninė ar kalbinė tapatybė (tik neaišku, kuriuos kūrinius skaitys aštuntokai). Į paskelbtą naujieną dėl šio autoriaus įtraukimo į privalomų autorių sąrašą reagavo ir mokytojai lituanistai, ir literatūrologai.
Tarasas Ševčenka – ne tik Ukrainos nacionalinis poetas. Jis yra vienas iš autorių, per kuriuos labai gerai atsiskleidžia XIX a. Vidurio ir Rytų Europos kultūrinė situacija. Ševčenkos kūryboje susitinka romantizmas, tautinės savimonės formavimasis, istorinė atmintis, kalba ir žmogaus laisvės klausimas.
Tad šio autoriaus kūrybos skaitymas, istorinio konteksto analizė Lietuvos mokyklose gali padėti geriau suprasti ir mūsų pačių XIX amžių. Lietuvių ir ukrainiečių literatūros vystėsi skirtingai, bet abiem kultūroms teko spręsti panašius klausimus: ką reiškia išsaugoti kalbą, kaip literatūra kuria tautinę bendruomenę, ką reiškia kultūrinė savastis imperijos sąlygomis.
Nėra abejonių, kad dabartinis istorinis kontekstas lemia didesnį mūsų dėmesį Ukrainos kultūrai ir literatūrai. Galima manyti, kad Taraso Ševčenkos įtraukimas į mokyklinę programą yra tiesiog dabartinio karo ir Lietuvos paramos Ukrainai pasekmė. Tačiau būtų klaida Ševčenkos atsiradimą mokykloje aiškinti vien šiandienos geopolitika. Lietuvos kultūros ryšys su Ševčenka yra gerokai senesnis. Jo kūryba lietuviškai buvo verčiama jau XIX amžiaus pabaigoje, tautinio atgimimo laikotarpiu. Vadinasi, lietuvių kultūra Ševčenką atrado ne XXI amžiuje. Jau anuomet buvo atpažįstamas tam tikras bendras kultūrinės ir istorinės patirties laukas.
O kuo Taraso Ševčenkos kūryba galėtų būti įdomi ar svarbi šiandienos vienuoliktokui? Tai, mano manymu, esminis klausimas. Jeigu mokinys turės tik išmokti, kada Ševčenka gimė, ką parašė, apie ką rašė, tai jo įtraukimas į programą nedaug ką pakeis. Bet jeigu jo tekstai leis diskutuoti labai šiuolaikiškais klausimais, tuomet ugdysime moksleivių kritinį mąstymą, gebėjimą svarstyti probleminius klausimus.
Pavyzdžiui: kas kuria mano tapatybę? ką žmogui reiškia gimtoji kalba? ar galima iš žmogaus atimti jo kultūrinę atmintį? kaip praeitis veikia dabartį? ką reiškia priklausyti bendruomenei? ir pan. Tai nėra XIX amžiaus klausimai. Jie gali būti įdomūs ir aktualūs ir šiandienos jaunam žmogui, ypač žinant, kad viena iš valstybinio egzamino užduočių yra probleminio klausimo svarstymas.
Taraso Ševčenkos kūriniai įtraukti kaip privalomi 11 (III gimnazijos) klasėje prie bloko ROMANTIZMAS. Galima priminti, kad šiuo metu programoje romantizmą reprezentuojantys autoriai buvo: Adomas Mickevičius (skaitomi paties mokytojo pasirinkti eilėraščiai ar pasirinktos poemos (dramos) ištraukos; Maironis (pasirinkti eilėraščiai) ir Antano Baranausko „Anykščių šilelis“.
Pabrėžčiau, kad labai svarbu neieškoti dirbtinių analogijų. Ševčenka nėra „ukrainietiškas Maironis“, kaip ir Maironis nėra „lietuviškas Ševčenka“. Analizuojant svarbu aptarti, kaip skirtingų regiono tautų autoriai atsako į panašius istorinius klausimus. Tada lyginamoji analizė taps ne panašumų „medžiokle“, o skirtumų supratimu. Tačiau šiandien dauguma mokytojų apie Tarasą Ševčenką žino tik tiek, kad buvo ukrainietis. Kas ateis į pagalbą mokyklai?..
Žinoma, galima prisiminti ir Taraso Ševčenkos ryšį su Vilniumi. Ševčenka jaunystėje gyveno Vilniuje, čia mokėsi dailės. XIX amžiaus Vilnius ypač gerai parodo, kad kultūros nebuvo hermetiškai atskirtos. Vilniuje yra Tarasui Ševčenkai skirtas paminklas, jo vardu pavadinta gatvė (beje, čia įsikūrusi ir VDU Švietimo akademija). Tad Vilnius yra jo kultūrinės biografijos dalis.
Mokiniui galima pasakyti, kad žmogus, kurį dabar vadiname Ukrainos nacionaliniu poetu, kadaise vaikščiojo tomis pačiomis Vilniaus gatvėmis. Ir tuomet atsiveria galimybė literatūros pamoką susieti su miesto istorija, kultūrine geografija. Galima net kurti Ševčenkos Vilniaus žemėlapį. Literatūra tada išeina iš vadovėlio į realią erdvę.
Šių metų spalio 2 d. oficialiai patvirtintame programos papildyme minima, kad į programą įtraukiami šie Ševčenkos kūriniai – „Testamentas“ ir „Ir mirusiems, ir gyviems, ir dar negimusiems tėvynainiams mano...“. Abu tekstai tinkami kalbėti apie asmens ir bendruomenės santykį, istorinę atmintį, atsakomybę, laisvę.
Tačiau Ševčenka mokykloje neturėtų būti redukuotas tik į pilietinės ar politinės poezijos autorių. Būtina parodyti jo poetinio pasaulio įvairovę – folklorinį pradą, kraštovaizdį, romantinę vaizduotę, biblinę vaizdiniją, individualų žmogaus išgyvenimą. Pirmiausia turime atrasti poetą, o tik paskui – Ukrainos nacionalinį simbolį. Ir tada iš karto klausimas: ar mokytojai turi metodinės medžiagos, kritinės literatūros tokio tipo pamokų ruošimuisi? Būtent šią problemą kėlė ir mokytojai lituanistai savo komentaruose.
Kai trūksta medžiagos lietuvių kalba apie Ševčenkos poetinį pasaulėvaizdį, literatūros pamokose jis gali tapti tik Ukrainos kovos už laisvę simboliu. Ševčenkos biografija ir Ukrainos istorija labai lengvai stumia interpretaciją politine kryptimi. O literatūros pamoka neturėtų tapti istorijos ar geopolitikos pamokos pakaitalu. Jeigu mokinys po pamokos žinos, kad Ševčenka „kovojo už Ukrainos laisvę“, bet nebus perskaitęs ir interpretavęs jo eilėraščio, literatūros požiūriu būsime nedaug pasiekę.
Todėl pamokų metu svarbu klausti ne tik ką poetas sako, bet ir kaip jis tai pasako; kaip kuriamas kalbantysis; kaip veikia metafora; koks kraštovaizdžio vaidmuo; kaip individualus balsas tampa kolektyvinės atminties balsu? Tai sudėtingi klausimai, iš mokytojo reikalaujantys papildomo pasirengimo ir būtinos medžiagos. Ar ji bus pateikta, kada bus parengta, – apie tai kol kas nieko neminima.
Nes perskaitę Ševčenkos kūrinius, galime kitaip grįžti prie Antano Baranausko ar Maironio ir klausti: kodėl XIX amžiuje poetui tokia svarbi kalba? Kodėl kraštovaizdis tampa tautinės tapatybės ženklu? Kodėl poetas pradeda kalbėti bendruomenės vardu? Jeigu siekiame atidaus, giliojo skaitymo, Tarasą Ševčenką mokykloje turime atrasti pirmiausia kaip poetą, o ne tik kaip politinį simbolį.
Šiuolaikinė literatūrologija vis dažniau mato literatūrą kaip ryšių, kultūrinių mainų, vertimų ir cirkuliuojančių idėjų tinklą. Ševčenka tam suteikia labai gerą progą. Tad Ševčenkos kūrybos skaitymą 11 klasėje matyčiau ne tam, kad mokiniai išmoktų dar vieną privalomą pavardę, o tam, kad per kitą kultūrą geriau suprastų savąją – pamatytų, kodėl mūsų Europos regione kalba, atmintis ir literatūra taip dažnai buvo susijusios su žmogaus ir bendruomenės laisve.
Pagrindinis slypintis pavojus, kad Ševčenkos kūryba atrodo apgaulingai paprasta. „Testamentas“ iš pirmo žvilgsnio labai aiškus: Ukraina, stepė, Dniepras, kapas, nelaisvė, laisvė. Mokinys gana greitai gali „išspręsti“ eilėraštį: čia apie meilę tėvynei ir kovą už laisvę. Ir čia mokinių interpretacija gali baigtis dar neprasidėjusi. Net ukrainiečių literatūros didaktikoje atkreipiamas dėmesys, kad tariamas Ševčenkos poezijos aiškumas, prieinamumas yra klaidinantis: jaunam skaitytojui kliūtimis tampa istorinės realijos, archajiška leksika ir nepastebimos poetinės detalės.
Dar vienas svarbus dalykas. „Nacionalinio poeto“ sąvoka šiandienos paaugliui nėra savaime suprantama. Mes, literatūrologai ar literatūros, kultūros istorikai, labai lengvai sakome: Ukrainos nacionalinis poetas. Bet ką tai reiškia vienuoliktokui? Kas apskritai yra nacionalinis poetas iš šių dienų jauno žmogaus perspektyvos? Kas jį tokiu padaro – tekstų meninė vertė, visuomenė, istorija, politinės aplinkybės, vėlesnė kultūrinė atmintis? Kodėl kultūrai tam tikru istoriniu momentu prireikia poeto, kuris ima reprezentuoti daugiau negu savo paties kūrybą? Tuomet Tarasas Ševčenka taptų ne tik XIX a. literatūros istorijos objektu, o diskusija apie mūsų pačių kultūrą šiandien.
Vergovė, išpirkimas iš baudžiavos, dailė, areštas, tremtis, draudimas rašyti ir piešti – Taraso Ševčenkos gyvenimas toks dramatiškas, kad mokykloje labai lengva literatūros pamoką paversti biografiniu pasakojimu. Ir tada tikėtinas paradoksas: apie Ševčenkos biografiją mokinys sužinos daug, o paties Ševčenkos tekstų beveik neperskaitys. Tai apskritai sena literatūros mokymo problema, kai autoriaus gyvenimas pakeičia kūrinio analizę.
Jeigu moksleivis išmoks schemą: Ševčenka –> Ukraina –> romantizmas –> nacionalinis poetas –> laisvė, mes tiesiog sukursime dar vieną literatūros istorijos formulę, kurią galima išmokti egzaminui. Bet jeigu jis susidurs su svetima kalba, vertimu, istoriniu nuotoliu, nepažįstama simbolika, kitokia XIX a. emocijų kultūra, savo paties išankstinėmis nuostatomis ir šiandienos karo kontekstu, tada Ševčenka gali tapti labai geru tekstu mokyti to, ko šiandien literatūros pamokoje ypač reikia – lėto, atidaus, kritiško ir kontekstinio skaitymo.
Tad didžiausias iššūkis mokytojams bus ne priartinti Ševčenką prie Lietuvos mokinio, o išlaikyti tam tikrą atstumą – leisti mokiniui pamatyti, kad tai kitos kalbos, kitos kultūros ir kito amžiaus poetas. Nes tik pripažinę tą svetimumą galime pradėti tikrą dialogą su jo tekstu.
Būtina priminti, kad ukrainiečių autoriai jau yra siūlomi lietuvių kalbos ir literatūros programoje: kalbėdami apie katastrofų literatūrą ar šiuolaikinę literatūrą gimnazinėse klasėse mokytojai gali rinkti skaityti Serhijaus Žadano poeziją (Tarsi žuvys į juodą krantą, Vilnius: kitos knygos, 2023, vertė Vytas Dekšnys), romaną Internatas (Vilnius: kitos knygos, 2021, vertė Vytas Dekšnys) ar pjesę Duonos paliaubos (Vilnius: Tyto alba, 2024, vertė Rimantas Kmita).
Taip pat gali analizuoti tragiško likimo Ukrainos poeto ir kario Maksymo Kryvcovo poeziją (Eilėraščiai iš šaudymo angos, Vilnius: Baziliskas, 20225, vertė Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas), iš apkasų rašomą Arturo Dronio poeziją (Čia buvome mes, Vilnius: Baziliskas, vertė Marius Burokas, Arnas Ališauskas, Donatas Petrošius, Antanas A. Jonynas) ar šio autoriaus debiutinę prozos knygą Hemingvėjus nieko nežino (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026, vertė Donata Rinkevičienė).
Ukrainos buitis, folkloras, mistika atsispindi ukrainiečių kilmės autoriaus Nikolajaus Gogolio kūryboje, šios autoriaus „Revizorius“ (ar kiti paties mokytojo pasirinkti kūriniai) siūlomi 9 (I gimnazijos) klasėje. Tad atvirojo tipo programoje pasirinkimo galimybės didelės.
Ir pabaigai. Yra Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga, yra NŠA Mokomojo dalyko taryba. Norėtųsi, kad tokie ir panašūs klausimai, ypač susiję su privalomų autorių įtraukimu į bendrojo ugdymo programą (nes tai susiję ir su VBE užduotimis), būtų plačiau diskutuojami, svarstomi, kad būtų tariamasi su švietimo bendruomene.
Dr. Žydronė Kolevinskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros docentė, Švietimo akademijos dėstytoja
