– Operoje-performanse „Saulė ir jūra (Marina)“ atliekate „Pervargimo dainą / Darboholiko solo“. Čia dainuojate apie nuovargį, kurio šiandieninis žmogus tarsi neturi teisės patirti. Ar jums artimos šios eilutės?
– Dainuoju chore „Jauna muzika“ ir dirbu mokytoju Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Čia dėstau tris disciplinas – muzikos istoriją, dainavimą ir dirigavimą. Darbo pakanka, o nuovargis – labai natūralus dalykas, ypač tada, kai tam tikri darbai patinka, o kai kurie – ne. Ypatingai vargina biurokratinės užduotys. Mokytojams reikalavimų vis daugėja, o atlygis, kaip žinote, ne visuomet teisingas. Kita vertus, mokytojams nuovargį pamiršti lengviau dėl pakankamai ilgų atostogų, nors net ir čia jas suvalgo vis ilginamos programos.
– Papasakokite apie operos personažą daugiau, ar buvo lengva į jį įsijausti?
– Turiu įkūnyti turtuolį, skaitantį „Forbes“ žurnalą. Jis turėjo labai vargti dėl to, kad galėtų tame paplūdimyje gulėti, kad jo žmona galėtų nardyti ir gerti „Piña colada“ kokteilius, kad jų aštuonerių su puse sūnus galėtų pasimaudyti Raudonojoje, Geltonojoje ar Viduržemio jūrose. Iš esmės, operoje dainuojame apie žmones, kurie dirba visus metus, kad galėtų turėti dešimties dienų atostogas, tačiau šio personažo nuovargis neapleidžia net ir per jas. Atliekant šį vaidmenį nuolatos reikia skaičiuoti muzikinius taktus. Net jei partija nėra sudėtinga, negaliu pavėluoti nė viena ketvirtine, nes tuomet viskas griūva, tad viską reikia atlikti labai tiksliai.
Aišku, aš irgi atostogauju, mėgstu keliauti, daug kartų buvau išvykęs į tolimus kraštus. Atostogos man tikrai labai svarbios, turiu daug draugų, kurie, kaip ir operoje, dirba visus metus galvodami, kada galės kur nors išvažiuoti.
– Ar daug keliaujate ir su choru „Jauna muzika“?
– Taip. Chore dainuoju nuo pirmųjų jo susikūrimo metų, nuo pirmų koncertų. Atrodo, kad šiuo metu esu vienas iš seniausiai čia dainuojančių. Šiemet „Jauna muzika“ mini 30 metų sukaktį. Kaip tik važiuosime koncertuoti į Izraelį, tikiuosi jog ten bus šilta, galėsime pagulėti pliaže ir prisiminti „Saulę ir jūrą“ (juokiasi).
– Mėgstate atostogaudamas laiką leisti paplūdimyje?
– Išduosiu paslaptį, mano žmona visai nemėgsta gulinėti pliaže, todėl dažniausiai tiesiog greitai nusimaudome jūroje einame pasivaikščioti ir skaniai pavalgyti. Beje, mūsų povestuvinė kelionė vyko Venecijoje.
– Užsiminėte, jog dirbate Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Ar tai reiškia, kad ir pats buvote „ąžuoliuku“?
– „Ąžuoliuku“ nebuvau, tiesiog pakvietė čia padirbėti, bet taip jau nutiko, jog dirbu daugiau nei du dešimtmečius.
– Vadinasi, matote kaip keičiasi čia besimokantys vaikai. Ar šiuolaikinius sunkiau sudominti?
– Šiandien visi jie gyvena išmaniuosiuose telefonuose. Dabar jų galvos ten, o kūnai pamokoje. Tačiau gerai prisimenu, kai telefonų dar nebuvo, vaikai į mokyklą atsinešdavo kitokius žaislus – „rubikus kubikus“, „yo-yo“. Tai nei gerai, nei blogai, tai – natūralu, juk vaikai žaidžia su tuo, kas tuo metu įdomiausia ir naujausia. Todėl stengiuosi mokinius sudominti, rengiu įvairias programas, įrašinėjame dainas, demonstruoju daug video medžiagos. Tačiau pastebėjau vieną ryškų pokytį – nebegaliu mokiniams rodyti ilgų kūrinių. Ilgiausiai galiu rodyti kokias dvi minutes ir jiems atrodo, kad jau viskas aišku. Dabar jų reakcija kitokia, tą tempą reikia palaikyti, jame gyventi.
– O gal mokiniams jau parodėte „Saulės ir jūros“ ištrauką?
– Dar nespėjau, nors tikrai planavau parodyti gabaliuką iš lietuviškos versijos kalbėdamas apie avangardą. Tikrai parodysiu.
– Įdomu, kaip šį kūrinį vertinate kaip muzikos pedagogas?
– Tai labiau spektaklis ar performansas nei opera. Linos Lapelytės muzika minimalistinė, todėl nesunku pagal ją dainuoti. Kalbant apie visumą, „Saulė ir jūra“ man primena XIX amžiuje populiarią verizmo operą. Čia buvo vaizduojami paprasti to meto žmonės, kritikuojamos visuomeninės problemos, apdainuojama visiška kasdienybė, visai kaip „Saulėje ir jūroje“, todėl ją pavadinčiau XXI amžiaus veristine opera.
– Ar prieš operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ ką nors žinojote apie menininkių Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės kūrybą, ankstesnius jų darbus?
– Ne, nieko nežinojau. Na, išskyrus tai, kad kelios pažįstamos dainuoja pirmoje menininkių bendros kūrybos operoje „Geros dienos“. Nuėjau jos pasiklausyti ir man labai patiko! Kai kiekvieną dieną klausaisi muzikos ir dar pats dainuoji, labai sunku kažkuo nustebti. Tačiau man patiko, nes atrodo, jog kūrinys padarytas iš nieko, o iš tikrųjų iš to, kas vyksta visai šalia – pasikalbėk su kasininke, nueik į pajūrį ir išgirsi įdomiausių istorijų.
– Ar tai, kad jums patiko „Geros dienos“, palengvino jūsų apsisprendimą sudalyvauti kitame bendrame menininkių projekte?
– Ko gero, taip. Pamačius, kad menininkės įdomiai kuria, apsispręsti buvo lengviau, nors ilgai atsikalbinėjau (juokiasi).
– Kaip menininkės jus susirado?
– Kartą į choro „Jauna muzika“ repeticiją atėjo Rugilė. Priėjusi po repeticijos pasiūlė dainuoti operoje. Pamenu, atėjus į dainininkų atranką pasakė: „O dabar atsigulk ir dainuok“. Atsiguliau ir kažką padainavau (juokiasi). Atsigulus dainuoti man nebuvo patogu, todėl išsiprašiau šezlongo. Kadangi vaidinau turtuolį, tai labai tiko. Tiesa, iš pradžių turėjau atlikti greitosios pagalbos gydytojo ariją, kuris važinėjo aplink namus, nerasdamas tikslaus adreso. Vėliau personažas buvo pakeistas į nuovargio vyrą – tą kurį ir atlieku.
– Kaip jautėtės iš disciplinuotos mokyklos aplinkos pakliuvęs į dažnai kintantį ir gal net kiek chaotišką operos kūrybos procesą?
– Neslėpsiu, man ir kitiems profesionaliems muzikos atlikėjams kiek užtruko perprasti kitokius muzikos kūrybos principus, tačiau labai patiko šiame projekte dalyvaujantys žmonės ir kūrybinė atmosfera.
– O ar nebuvo sunku iš muzikos mokytojo kasdienybėje trumpam virsti pliaže (o iš tikrųjų scenoje) vien tik su glaudėmis gulinčiu vasarotoju?
– Man tai nebuvo diskomfortiška, gal tik tiek, kad nuvažiavus į Veneciją prieš paviljono atidarymą buvo velniškai šalta, todėl galvojau, kaip čia reikės nusirengti. Kur kas didesnis iššūkis buvo dainuoti taip ilgai. Dainavimą devynias valandas be pertraukų būtų galima įrašyti į rekordų knygą. Nors turėjau tik dvi solines partijas, bet dainuoti reikėdavo ir choro vietas, balsas dirbo nuolatos.
Tiesa, kitas iššūkis ir buvo solo. Dainuodamas chore retai kada dainuoju vienas, tai visai kita atsakomybė, tačiau kažkas sakė, kad man visai neblogai pavyko (juokiasi). Dainavimas su mikrofonu iš tikrųjų nėra sudėtingas.
– Operoje jūsų partiją atlieka dar keli kiti vyrai. Menininkės juos atrinko pagal jūsų tipažą. Galbūt spėjote su kuriuo nors iš jų susipažinti?
– Pamenu, ėjome į trijų Baltijos šalių paviljonų atidarymo vakarėlį, į kurį mūsų nebeįleido, nes buvo per daug žmonių. Tuomet mano „antrininkas“ Bruce’as Borehamas pasakė, kad gyvena visai šalia, tad visi vidury nakties ėjome į jo terasą, aukštai virš stogų ir stebėjome naktinę Veneciją. Tiek ir pabendravome. Tikrai įdomu pagal ką menininkės rinkosi atlikėjus šiam vaidmeniui, nejaugi pagal nuovargį? (juokiasi)
– Kaip jautėtės, kai sužinojote, jog kūrinys Venecijos bienalėje apdovanotas „Auksiniu liūtu“?
– Tą akimirką patyriau keistą deja vu. Tai priminė man tuometinės muzikos konservatorijos metus, kai 1988-aisiais pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Kartu su kameriniu konservatorijos choru vykome į konkursą Goricijoje netoli Venecijos. Pamenu, kad laimėjome visas pirmas vietas. Šį kartą buvo tas pats – vėl Venecija, vėl konkursas, vėl apdovanojimas. Buvo įdomu stebėti tą keistą ažiotažą – šitiek žmonių, laukiančių eilėje po 3 valandas! O po to, vaikštant po Veneciją gatvėse žmonės atpažįsta ir sveikina.
– Ką jums davė ši dainavimo operoje patirtis?
– Vertinu tai, kad ten buvau ir dainavau, nors niekada nebuvau solistas. Buvo smagu.
