Sekite 15min Google
S.Reicho jubiliejus šiemet bus minimas ir Lietuvoje – spalio 27 dieną jo kūriniai skambės Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje.
Kaip rašo „The Guardian“, S.Reichas kartu su Philipu Glassu, Terry Riley ir La Monte Youngu laikomas vienu iš minimalistinės muzikos pradininkų. Jo kūrybai būdingi pasikartojantys muzikiniai motyvai, ryškūs ritmai ir tonalumu paremta harmonija vėliau tapo svarbia ne tik šiuolaikinės akademinės muzikos, bet ir elektroninės šokių muzikos bei kino garso takelių dalimi.
Pats kompozitorius termino „minimalizmas“ nemėgsta. Pasak S.Reicho, šis pavadinimas atsirado jau po to, kai jis ir jo bendražygiai pradėjo kurti muziką, kurią patys norėjo girdėti.
Jo kūrybai įtakos turėjo labai skirtingi muzikantai ir kompozitoriai – nuo Igorio Stravinskio ir Bélos Bartóko iki džiazo legendų Charlie Parkerio, Mileso Daviso ir Johno Coltrane'o. S.Reichas taip pat domėjosi afrikietiška ir indiška muzika, o jo muzikiniame pasaulyje vietos atsirado net Bobui Dylanui.
Muzika, kuri įkvėpė Davidą Bowie
S.Reicho kūrybos įtaka ilgainiui peržengė akademinės muzikos ribas. Jo muziką atrado ir populiariosios kultūros kūrėjai.
Davidas Bowie ypač vertino 1976 metais sukurtą S.Reicho kūrinį „Music for 18 Musicians“. Pasak „The Guardian“, muzikantas šį kūrinį yra apibūdinęs kaip „garso takelį į ateitį“.
S.Reicho kūrybą taip pat interpretavo „Radiohead“ gitaristas Jonny Greenwoodas, atlikęs jo kūrinį „Electric Counterpoint“. Kompozitoriaus 70-ojo gimtadienio proga BBC net surengė jo muzikos remiksų konkursą.
Norėjo, kad klausytojas girdėtų, kaip muzika kuriama
S.Reichas savo muzikinį kelią pradėjo tuo metu, kai akademinėje muzikoje dominavo gerokai sudėtingesnės kompozicijos. Tačiau pats kompozitorius norėjo priešingo dalyko – kad klausytojas galėtų aiškiai girdėti, kas vyksta muzikoje.
„Noriu girdėti procesą, vykstantį visoje skambančioje muzikoje“, – viename ankstyvųjų savo tekstų yra sakęs S.Reichas.
Noriu girdėti procesą, vykstantį visoje skambančioje muzikoje.
Šis principas tapo vienu svarbiausių jo kūrybos bruožų. 1965 metais jis sukūrė „It's Gonna Rain“, o 1966-aisiais – „Come Out“. Šiuose kūriniuose pradėjo naudoti vadinamąją fazavimo techniką: du iš pradžių vienodai skambantys įrašai palaipsniui išsiskiria, todėl klausytojas ima girdėti vis kitokius ritminius ir melodinius derinius.
Vėliau šią techniką S.Reichas pritaikė kūrinyje „Piano Phase“, kuriame du atlikėjai pradeda groti tą pačią muzikinę medžiagą, tačiau palaipsniui vienas nuo kito nutolsta ritmiškai.
Kompozitoriui buvo svarbu, kad pasikartojimas nebūtų vien mechaninis. Jis norėjo, kad iš nedidelių pokyčių palaipsniui atsirastų naujas muzikinis audinys.
„Music for 18 Musicians“ tapo vienu svarbiausių jo kūrinių
Vienas garsiausių S.Reicho kūrinių – „Music for 18 Musicians“, sukurtas 1974–1976 metais. Jame ypač ryškus kompozitoriaus susidomėjimas pasikartojimu, ritmu ir palaipsniui besikeičiančiais garsiniais sluoksniais.
S.Reichas yra aiškinęs, kad jo muzikoje galima išgirsti dvi skirtingas laiko sampratas. Viena jų primena nuolatinį mušamųjų instrumentų ritmą, o kita – žmogaus kvėpavimą, kurį jo kūriniuose dažnai atstoja pučiamųjų instrumentų skambesys.
Būtent toks skirtingų ritmų ir pasikartojimų derinimas tapo vienu iš S.Reicho muzikos atpažįstamųjų bruožų.
Kompozitoriaus 90-metį pasitinka ir Lietuva
Šiemet Reicho kūryba skambės ir Lietuvoje. Spalio 27 dieną, antradienį, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje rengiamas jo 90-mečiui skirtas koncertas.
Šiemet Reicho kūryba skambės ir Lietuvoje.
Jame skambės amerikiečių kompozitoriaus kūriniai, leidžiantys išgirsti skirtingus jo kūrybos laikotarpius ir minimalistinei muzikai būdingą pasikartojančių ritmų bei motyvų estetiką.
S.Reichas gimė 1936 metais Niujorke. Per daugiau nei šešis kūrybos dešimtmečius jis tapo vienu svarbiausių XX ir XXI amžiaus kompozitorių. „The New Yorker“ yra pavadinęs jį „originaliausiu mūsų laikų muzikiniu mąstytoju“.
Pats S.Reichas į savo devyniasdešimtmetį žvelgia gana santūriai. Interviu „The Guardian“ jis pripažįsta, kad su amžiumi silpnėja atmintis, tačiau kai kurie ankstyvi muzikiniai prisiminimai išlieka itin ryškūs.
Vienas tokių – pirmas susidūrimas su Stravinskio „Šventuoju pavasariu“. S.Reichui tuomet buvo 14 metų, o išgirsta muzika tapo lūžiu, paskatinusiu apsispręsti tapti kompozitoriumi.
Šiandien, sulaukęs beveik 90-ies, S.Reichas į savo kūrybinį palikimą žvelgia be iliuzijų. Jis juokauja, kad jo spintoje yra ir nemažai nepavykusių kūrinių, o apie kai kuriuos savo muzikos žanrus kalba itin atvirai.
„Gera muzika yra gera muzika, o didžioji dalis muzikos – ne“, – sako kompozitorius.
Jo nuomone, geras kūrinys turi atlaikyti palyginimą su tokiais muzikantais kaip Charlie Parkeris ar Johanas Sebastianas Bachas. Būtent toks reiklumas savo kūrybai, pasak „The Guardian“, S.Reichą lydi iki šiol.
