Šiame interviu gimtadienio proga su pašnekovu kalbamės apie tai, kas per šiuos metus buvo sudėtingiausia, kokių profesijų trūksta šiuolaikinėje klasikinės muzikos scenoje bei ką jam reiškia 65-erių metų sukaktis.
– Kas sunkiausia per šiuos 44-erius dirigavimo metus įvyko?
– Skirtingais periodais nutiko skirtingi dalykai. Visgi nieko pernelyg sunkaus nebuvo, tačiau karjeros pradžioje teko dalyvauti daug nervų ir energijos kainavusiuose ir laimėtuose konkursuose, kaip antai 1983 metais vykusiame Sąjunginiame dirigentų konkurse Maskvoje, vėliau 1984–1985 vykusiame Karajano konkurse Vakarų Berlyne ir 1986 metais Vengrijoje vykusiame Tarptautiniame televizijos dirigentų konkurse, kurio prizas – operos pastatymas Budapešto teatre. Aišku, pats didžiausias prizas buvo Lietuvos valstybinio (anuomet jaunimo) simfoninio orkestro sukūrimas. Dargi, daug metų sunkumų kėlė salės su gera akustika nebuvimas.
Tai, kad mūsų orkestras susikūrė beveik prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Sąjūdžio metais, buvo puiku. Tuo metu buvo graži, euforiška nacionalinio išsivadavimo ir kultūrinio atgimimo banga. Bet toliau viskas nebuvo taip paprasta.
– Ar buvo tuo metu iš ko mokytis būti dirigentu, vadovauti tokiai didžiulei struktūrai kaip orkestras?
