„Gražių ir galingų“ moterų pasakojimai: kolektyvinės traumos, satyra ir kūno stereotipai

Aktorės Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Asta Zacharovaitė ir Marija Žemaitytė čia ne tik dainuoja – jos žaidžia, ironizuoja, o kartu kuria jausmingą pasakojimą apie tai, ką reiškia būti moterimi istorinėje ir dabartinėje Lietuvoje.

Ironija istoriniame kontekste

„Tai, ką jūs šiandien matysite, bus popuri dainų, skirtų apdainuoti visas žymiausias, užmirštas Lietuvos moteris – jas prisiminti, pasidžiaugti ir pajuokauti“, – taip koncertą jo pradžioje pristato grupės narė A.Zacharovaitė. Pačios aktorės, įkūnijančios skirtingų laikų lietuves, drąsiai kalba apie dalykus, prie kurių dar visai neseniai bijota prisiliesti.

Spektaklio tekstai, paremti tikrais faktais ir išgalvotais pasakojimais, atidengia istorinius sluoksnius. Scenoje atgyja Žemaitė, Barbora Radvilaitė ar tarpukario Teklė Sebastijauskaitė, kurių istorijos tampa veidrodžiu šiuolaikinei moteriai. Kiekviena jų primena apie neseną visuomenės požiūris į moterį: kur jos vieta, kas jai dera, o kas – nepriimtina.

V.Dranginio/"Graži ir ta galinga“ nuotr. /„Graži ir ta galinga“ pasirodymo „Lietuvos moterys“ akimirka

Vienoje iš dainų nuskamba homoseksualios moters, Teklės Sabastijauskaitės, gyvenusios tarpukario Kaune, istorija. Ši istorija paremta tikrais faktais – norėdama išgyventi patriarchalinėje aplinkoje, ji prisistatydavo Tadu Sabastijausku. Kaip pristato aktorės, tuometiniame mieste šis žingsnis buvo laikoma moraliniu nukrypimu: „Kaune, Kaune negirdėta, kad kelnėse vyro randa vietą“.

T.Sabastijauskaitės storiją tyrinėjo dr.Ugnė Marija Andrijauskaitė – faktiniai fragmentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo leido sudėlioti neįprastą įvykių seką apie moterį, norėjusią visuomenėje būti atpažintai, kaip vyras. Ji tai darė vilkėdama vyriškus drabužius ir dirbdama vyriškus darbus – taip siekė didesnės laisvės, įsipainiodama net į nusikalstamą veiklą. Besiremiant U.M.Andrijauskaitės tyrimu, galima galvoti, jog apsimetant vyriškos lyties atstovu, buvo paprasčiau užmegzti romantinius santykius su kitomis merginomis, būtent todėl Teklė rinkosi nepaklusti lytinėms normomis.

Grožio konkursas

Vienas ryškiausių spektaklio momentų – satyrinis „grožio konkursas“, kuriame žiūrovai kviečiami pažvelgti į tradicinius moters vaidmenis. Grupės narės įkūnija archetipines lietuves iš skirtingų regionų. Kiekviena jų pristatoma su savomis „dorybėmis“.

Pavyzdžiui, grupės narė M.Žemaitytė hiperbolizuotai pristatoma kaip dzūkė – beribės motinystės įsikūnijimas: „Labai galingas litražas. Išmaitins ne tik savus, bet ir svetimus kaimynų vaikus.“

V.Dranginio/„Graži ir ta galinga“ nuotr./„Graži ir ta galinga“ pasirodymo „Lietuvos moterys“ akimirka

R Latvėnaitė – iš Žemaitijos kilusi moteris: „Labai kukli, matote. Fantastiškos moters savybės, ane?“ Taip išaukštinamas kuklumas, kaip vertingiausias charakterio bruožas. Žaismingai besisukinėjant atlikėjos personažui metamas dar vienas pastebėjimas: „Opa, galingi klubai.“

Šie perdėti komplimentai priverčia juoktis, bet ir skaudžiai primena – juk taip ilgus metus moters vertė ir buvo matuojama kūnu: krūtų didumu, klubų pločiu ar dantų baltumu.

Kičinis konkursas pagal „regioninius“ standartus atliepia ir dabarčiai – kasdienybėje vis dar siekiama moteriško fizinio tobulumo, o šalia atsiranda motinystė arba karjeros siekis. Moters rėminimas į tam tikrus standartus pateiktas su hiperbolėmis ir satyrišku humoru – kaip pagalba išsilaisvinti ir pažvelgti į šią patirtį kaip terapiją.

V.Dranginio/„Graži ir ta galinga“ nuotr./„Graži ir ta galinga“ pasirodymo „Lietuvos moterys“ akimirka

Kolektyvinės patirtys

Nors dainos ir vaidybiniai intarpai pasakoja apie istorinę atmintį, ši patirtis neatitolina, o kaip tik leidžia išgyventi kartu. Tiek scenoje, tiek salėje kuriamas savotiškas moterų ratas. Kolektyvinių traumų išgyvenimas pasirodyme slypi tarp eilučių, ironijos ir dainų. Kai aktorės sako, kad „šis kuklumas atėjęs iš baudžiavos laikų, verčiančių laikyti save nieku ir kerpės jūsų galvose“, jos atskleidžia žmonių pasąmonėje tebegyvą paveldėtą nuolankumą – istorijos atgarsį.

Spektaklyje ironija tampa ir ginklu prieš visuomenės pasipriešinimą pokyčiams. Parodoma, kaip ilgai buvo prieštaraujama feminizmui – moterų teisei balsuoti, mokytis, paveldėti. Tai nugula aktorės pasakoje apie mergaitę Feliciją.

V.Dranginio/„Graži ir ta galinga“ nuotr./„Graži ir ta galinga“ pasirodymo „Lietuvos moterys“ akimirka

Taip pristatoma feministės figūra, kuri pasakojime iškovojo moterims teisę balsuoti. Tačiau iškart po to seka daina, kupina ironijos ir pasikartojančių mizoginistinių frazių: „Tu esi tokia negraži, su kelnėmis ir nepadažytomis lūpomis. Man šlykštu, tu kiaušų neturi.“ Aktorės kviečia žiūrovus prisidėti: „Sakė jums kas nors taip? Galim visi kartu dabar padainuoti!“ Ir salė sušunka: „Fu, feministe, fu!”

Ši akimirka tampa viena iš įsimintiniausių koncerte-spektaklyje – kolektyvinės patirties akimirka. Iš pirmo žvilgsnio juokinga, bet po tuo juoku slypi bendras patyrimas – kaip dažnai moterims vis dar tenka teisintis už drąsą būti savimi.