Anot „Green lakes pressing“ steigėjo L.Lučiūno, iki šiol Lietuvos muzikantai savo vinilus gamindavo Vokietijoje, Latvijoje, Čekijoje, Lenkijoje, o jų gamyba kartais užtrukdavo nuo kelių mėnesių iki pusmečio. Tuo tarpu dabar, jo teigimu, apie 90 proc. per pastarąjį pusmetį išleistų Lietuvos muzikantų vinilų buvo pagaminta kaip tik šioje spaustuvėje Vilniuje, visai netoli Žaliųjų ežerų.
Deficitiniai vinilai
Sovietmečiu Vilniuje, tuometinio Sereikiškių parko (dabar Bernardinų sodas) pakraštyje šalia Vilnelės, buvo įsteigta Vilniaus plokštelių studija. Tai buvo sąjunginės firmos „Melodija“ padalinys, kuriame buvo daromi muzikiniai įrašai, tačiau patys vinilai buvo „kepami“ Rygos plokštelių fabrike.
Daugiau nei per tris Vilniaus plokštelių studijos gyvavimo dešimtmečius čia buvo įrašyta ir išleista apie 1000 lietuviškų plokštelių. Daugiausia populiarumo tuomet sulaukė aktoriaus L.Noreikos įskaityti Maironio eilėraščiai „Lietuva brangi“. Nuo 1971 m. kasmet vis perleidžiamas įrašas galiausiai pasiekė rekordinį 100 tūkst. tiražą.
Didelio populiarumo sulaukė taip pat V.Ganelino miuziklas „Velnio nuotaka“, V.Kernagio kabaretas „Tarp girnų“, M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ bei „Miškas“ įrašai. Didžiulę paklausą turėjo ir 8–9 dešimtmečiais leistos lietuviškos estrados ansamblių „Estradinės melodijos“, „Kopų balsai“ bei „Nerija“ plokštelės.
Tuo metu plokštelės buvo vienintelis garso įrašų formatas, tad tiek užkietėję melomanai, tiek ir mėgėjai stovėdavo milžiniškose eilėse prie kelių Vilniaus plokštelinių, kuriose galima buvo įsigyti į rinką „išmestų“ deficitinių melodijų įrašų.
Daugelis labiausiai geidė vinilų, kurie buvo išleidžiami už geležinės uždangos. Bitlai, Rolingai, Dorsai buvo lyg burtažodžiai – tolimi, todėl ir sunkiai pasiekiami. Štai kodėl 8–9 deš. būtent plokštelės ir džinsai tapo pirmo būtinumo prekėmis iš kelionių po „supuvusius Vakarus“ grįžtančiųjų lagaminuose ar giminių siuntiniuose iš Amerikos.
Galiausiai „perestroikos“ laikotarpiu „Melodija“ piratiškai išleido 12 plokštelių seriją, tarp kurių buvo išsvajotųjų rokerių albumai – "Doors" „Ligt My Fire“, Rolling Stones“ „All Together“, Deep Purple „Smoke On the Water“, Led Zeppelin „Stairway To Heaven“ ir kt.
Galiausiai pasikeitus politinei situacijai, taip pat atsiradus kasetėms, o netrukus ir kompaktiniams diskams, pirmaisiais nepriklausomybės metais Vilniaus plokštelių studija išleido vos kelis vinilus, o galiausiai nutraukė veiklą ir buvo uždaryta.
Ekskursija po spaustuvę: kaip atsiranda vinilas?
Kultūriniam paveldui priskirtas XIX a. pirmosios pusės pastatas, prieš čia įsikuriant vinilus gaminančiai spaustuvei „Green lakes pressing“, buvo gerokai apleistas – langai užmūryti, originalios grindų plytelės – uždengtos. Taip pat čia buvo užsilikę ir kai kurie seni įrengimai.
Naujos vinilų gamybos įrangos montavimo darbai prasidėjo prieš metus. Vėliau dar prireikė kelių eksperimentų ir bandymų mėnesių ir tik tuomet atradus esminius sprendimus buvo „iškeptas“ pirmasis vinilas. Jį fotografui kaip tik ir demonstruoja įmonės bendraįkūrėjai Lauras Lučiūnas ir Antanas Kamenskas.
Ekskursiją po gamybines patalpas surengęs L.Lučiūnas pasakojo, kad dažniausiai žmonėms kyla klausimas, kaip į vinilinę plokštelę yra įrašoma muzika. Pasak jo, šioje spaustuvėje muzika nėra įrašinėjama, o atkeliauja metalinio stemperio ar, kitaip sakant, atspaudo pavidalu. Jo grioveliuose jau yra įrėžta muzika.
Šioje lentynoje laikomi jau pagamintų, šiuo metu tikrinamų ar savo eilės laukiančių būsimų vinilų stemperiai.
O čia – plastikinių granulių maišai. Jas išlydžius bus „kepami“ vinilai.
Nors dažniausiai vinilinės plokštelės yra juodos spalvos, tačiau dabar muzikantai mėgsta ir paeksperimentuoti ir drąsiai renkasi tiek skaidrias, skirtingų atspalvių ar margaspalves plokšteles.
Pasak L.Lučiūno, būsimo vinilo spalvingumas priklauso nuo vietoje pasigaminto granulių mišinio. O čia – galimybių įvairovė yra tiesiog begalinė.
Šiose įprastose orkaitėse prieš gamybą 90 laipsnių karštyje ir 11 valandų yra džiovinamos būsimų vinilų etiketės, vadinamos leiblais.
Spalvotos granulės yra beriamos į ekstruderius – modernias kepimo krosnis. Sušildytos ir sulydytos jos virsta keiku – plastikiniu blynu. Iš jo ir bus atspaustas būsimas vinilas.
Stemperis bei vinilo viduryje esanti popierinė etiketė dedami į presą. Taip pat čia keliauja ir iš plastiko granulių išlydytas blynas. Presui suspaudus ir veikiant šaltam vandeniui, karščiui, garui ir 11 atmosferų slėgiui, vos per keliolika sekundžių yra pagaminama nauja vinilo plokštelė.
Dar šiltas vinilas dedamas ant besisukančio įrenginio, kur apipjaunami jo kraštai ir galiausiai plokštelė tampa tobulai apskrita.
Likusios atraižos keliauja į maišus. Ilgainiui jos bus perdirbtos, vėl virs granulėmis ir iš jų bus „kepami“ nauji vinilai. Pasak L.Lučiūno, esama užsakovų, kurie nori, kad jų vinilai būtų pagaminti būtent iš perdirbto plastiko. Šios technologijos leidžia sunaudoti visą įsigyjamą plastiką ir nepalikti jokių nereikalingų šiukšlių.
Kiekviena atspausta plokštelė yra išimama rankomis, vizualiai patikrinama, ar nėra įbrėžimų ar dulkių, ir dedama šalia kitų. Šitaip jos turi pabūti apie 10 valandų, kol natūraliai atvės, ir tik tuomet yra pakuojamos į popierinius dėklus.
Šalia gamybinių presų yra ir šiuolaikiškas patefonas. Čia nuolat sukasi viena iš ką tik pagamintų ir atsitiktine tvarka pasirinktų plokštelių. Darbuotoja klausosi viso įrašo ir tokiu būdu taip pat patikrina vinilo garso kokybę. Kilus įtarimui dėl galimo broko, vinilas padedamas į šalį ir vėliau dar sykį yra perklausomas.
Patikrinti ir atvėsę vinilai galiausiai yra sudedami į popierinius vokus ir ruošiami laminavimui. Paskui jie keliauja į dėžes ir siunčiami užsakovams. O iš ten jau – pas klausytojus ant jų patefonų arba į lentynas tarp kitų vinilų.
Tarp kolekcionavimo ir investicijos
Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje pastebima nuolatos auganti vinilinių plokštelių paklausa. Pasak L.Lučiūno, nors ši rinka niekada nebuvo visiškai mirusi, tačiau kompaktiniai diskai bei skaitmeninis formatas vinilus buvo išstūmęs į kultūros lauko pakraščius ir tai buvo likę tik muzikos gurmanų domėjimosi sritimi.
„Didžiausią postūmį plokštelių augimui davė popmuzika. Šiais metais tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek ir Amerikoje plokštelės aplenkė kompaktinių diskų pardavimus, o lemiamą vaidmenį čia suvaidino atlikėja Taylor Swift bei jos albumas „Speak Now“, kuris buvo išparduotas milijoniniu tiražu. Jos gerbėjai, daugiausia jaunimas, norėdami įsigyti ir klausytis šio albumo, iš tėvų išsireikalavo jiems nupirkti patefonų. Taip šis muzikos formatas ėmė dar labiau plisti ir pasiekė seniai neregėtas aukštumas“, – pasakojo L.Lučiūnas.
Anot jo, vinilai turi ne tik savo klausytojus, tačiau čia egzistuoja ir antrinė perpardavimo rinka. Kadangi paprastai plokštelių tiražai nėra dideli, tik pasirodę nauji albumai neretai yra išgraibstomi per trumpą laiką, o jų vertė pakyla dvigubai.
„Yra žmonių, kurie perka vinilus po du vienetus – vieną klausymui, o kitą – laikymui. Kiti nusiperka ir niekada jų neišpakuoja: jiems tai yra kolekcionavimo aistra arba net investicija. O jei vinilas dar su muzikanto parašu – jo vertė išauga dar labiau“, – teigė vienas „Green lakes pressing“ įkūrėjų.
Paklaustas apie tolimesnes spaustuvės perspektyvas, L.Lučiūnas teigė, kad galimybių plėtrai yra nemažai: šios patalpos yra pritaikytos ir didesniems gamybiniams pajėgumams, tad įsigijus automatinį plokštelių presą, čia galima būtų gaminti ir gerokai didesnius vinilų tiražus, kurie galėtų siekti ir keliasdešimt tūkstančių.
Tarp kūrybinių įmonės ambicijų – ir siekis tapti leidėjais bei patiems inicijuoti naujų ar archyvinių vinilų leidybą.
„Būna, prisimeni kažkur egzistuojantį seną įrašą, kuris niekada nebuvo išleistas vinilu arba net išvis jokiu formatu. Tad man, kaip prodiuseriui, būtų įdomu inicijuoti tokius archyvinius leidybinius projektus, kurie galėtų būti prieinami klausytojams ir juos atrastų jaunoji karta. Tad viliuosi, kad įvairios lietuviškos muzikos – nuo klasikos iki džiazo, nuo elektronikos iki eksperimentinės – vinilų tik daugės“, – mintimis bei planais dalijosi L.Lučiūnas.
