Neseniai savo pirmąjį koncertą „Artist To Watch“ serijoje surengė muzikantė Barbora Matuzaitė, kurianti ilgesingą, 7-ojo dešimtmečio folk skambesį ir rašanti apie vidinius bei išorinius ieškojimus. „Menas yra tikras, o tikrumo šiam pasauliui trūksta“, – sako Barbora Matuzaitė.
– Barbora, kada nėrei į muzikos kūrybą?
– Dainuodavau improvizuodama dar būdama visai maža. Norėjau tai daryti ir toliau, tačiau visada maniau, kad atlikėjas turi būti ir kūrėjas. Pirmąją savo dainą parašiau būdama vienuolikos metų. Prisimenu, stipriai sirgau, bet pradėjusi rašyti dainą tarsi viską pamiršau, o kūrinys gimė itin lengvai. Tiesa, jis buvo apie mirtį – tiek apie mano prosenelę, tiek apie mirtį bendrąja to žodžio prasme.
– Kokiomis aplinkybėmis tau kuriasi geriausiai?
– Manau, įkvėpimas aplanko tada, kai jo mažiausiai tikiuosi. Jis tarsi ateina per mane, tačiau aš turiu gebėti jį priimti. Ten, kur yra baimė ar lūkesčiai, negali būti vietos intuicijai, o intuicija yra kūrybos pagrindas. Taip pat didelis įkvėpimas man yra solo kelionės – tai tarsi būdas ieškoti atsakymų, kurių, žinau, niekada nerasiu.
– O kada pajutai, kad kūryba norisi dalintis?
– Visada jaučiau, kad noriu dalintis savo kūryba, nes menas yra tikras, o tikrumo šiam pasauliui trūksta. Tačiau pernelyg neskubėjau – kūriau, brandinau ir galų gale pirmąją dainą išleidau būdama penkiolikos metų. Prie to prisidėjo muzikantas Adas Gecevičius. Prisimenu, kad tarp dainos įrašymo ir jos išleidimo praėjo nemažai laiko. Siekiau tobulumo, tačiau ją išleidusi supratau, kad to labai reikėjo – ne todėl, jog tai buvo geriausia mano daina, bet tam, kad galėčiau judėti kūryboje toliau.
Kiek vėliau dalyvavau „AGATA“ konkurse dėl muzikos leidybos finansavimo, kur susipažinau su muzikos prodiuseriu Snorre Bergerud. Pradėjome kartu dirbti ir jau per pirmąjį susitikimą įrašėme dainą „Obelis“.
Galima sakyti, kad Snorre tapo savotišku mano muzikos vedliu – jis padėjo ne tik techniškai, bet ir kūrybiškai.
– Pasidalinki daugiau apie „Obelis“ kūrybą – tiek dainos, tiek vaizdo klipo.
– Šią dainą parašiau būdama kaime. Sėdėjau priešais langą, už kurio augo obelis. Pirmasis posmas gimė labai natūraliai, tačiau vėliau įkvėpimas dingo ir ilgą laiką dainos nepabaigiau. Vis dėlto po pertraukos dažnai pavyksta į kūrybą pažvelgti iš šono ir kūrinį užbaigti.
Klipą filmavome Molėtuose. Iš pradžių prieš kameras jaučiausi kiek nejaukiai, bet kuo toliau, tuo buvo lengviau. Labai džiaugiuosi klipu, kurį režisavo ir filmavo Justė Urbonavičiūtė. Filmavome ant juostos – tai perteikė tikrumo ir ilgesingumo jausmą.
– Nors karjerą muzikoje dar tik pradedi, jau spėjai sulaukti daug gražių žodžių iš kitų muzikantų ir muzikos industrijos žmonių. Muzikantė Migloko yra sakiusi, kad esi jai vienas gražiausių lietuviškos muzikos atradimų, o žurnalistas Karolis Vyšniauskas apie tave rašė: „Tai naujas balsas scenoje, laimintis prieš tave per sekundę“. Ką tai tau reiškia?
– Tikrai jaučiu labai stiprų palaikymą, žinoma, gera išgirsti malonų žodį. Tačiau nemanau, kad tai turėtų daryti įtaką santykiui su muzika. Yra pavojinga į kūrybą žvelgti kitų žmonių akimis, nes savivertė tampa labai trapi, priklausoma nuo kitų nuomonės. Svarbiausia yra rasti savą šaknį, o žmonės tegul kalba, ką nori – gerai ar blogai. Tuomet būsi lyg medis – vėjai gal ir sujudins lapus, bet tu liksi ten, kur tau yra tikra.
– Kokius vardus šiandien rastume tavo grojaraštyje?
– Klausau daug 60-70-ųjų muzikos ir jaučiu, kad mano pačios muzikos skambesys kinta. Keli iš vardų – Joni Mitchell’as, Nick’as Drake’as, George’as Harrison’as, Kerol King, Miles Davis’as, Amy Winehouse. Manau, visus juos sieja pasipriešinimas. Bet ne pasipriešinimas dėl maišto, o tam, kad apsaugotų savo autentiškumą.
– Kas asmeniškai kūryboje tau sudėtingiausia?
– Sudėtingiausia – peržengti savo abejones ir baimes. Kartais, norėdama būti visų suprasta, pasiduodu bandymams įtikti. Tačiau visada bus žmonių, kurie tave supras klaidingai, nesvarbu, ar darai tai, kas tau patinka, ar ne. Todėl kurdamas tai, kas tau teikia džiaugsmą, tu visada laimi.
– Pokalbio pradžioje užsiminei, kad daug keliauji viena. Ką tai tau suteikia?
– Keliaujant viena turiu daug laiko apmąstymams. Užsienyje dažnai savanoriauju, einu į ilgus žygius. Matyt, iš to vėliau ateina didelis įkvėpimas muzikai. Tai praplečia suvokimą apie save, ko iš tikrųjų nori, ko reikia ir kas tave daro laimingu. Kiekvienoje kelionėje prisimenu, kad džiaugsmas slypi primityviuose dalykuose.
– Kokį vieną albumą rekomenduotumei paklausyti?
– Joni Mitchell „Blue“.
– „Estrãdoje“ „Artist To Watch“ serijoje surengei pirmąjį savo koncertą. Pasidalinki įspūdžiais.
– Esu labai laiminga, kad turėjau galimybę savo pirmąjį koncertą surengti „Estãdoje“. Nesitikėjau sulaukti tiek gražių reakcijų, todėl jaučiausi laiminga ir priblokšta vienu metu. Sunku dar pasakyti, kaip jaučiausi ant scenos. Atrodė, jog koncertas praėjo per kelias minutes. Tai buvo akimirka, kupina ryšio.
