Tiesa, naująjį operos pastatymą šiek tiek apkartino viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie pagrindinio dirigento G.Marcianò tariamą ketinimą šių metų lapkritį koncertuoti Maskvoje.
Kilus pasipiktinimui, LNOBT prieš pat premjerą išplatino pranešimą, kuriame nurodoma, kad šio dirigento paslaugų atsisakoma. G.Marcianò premjeriniuose pasirodymuose pakeis dirigentas Ričardas Šumila.
Pats italų dirigentas viešai pasirodžiusią informaciją kategoriškai paneigė ir sakė nenorįs būti siejamas su Rusija.
Tuo tarpu menotyrininkas Helmutas Šabasevičius šios operos premjerą įvardija kaip reikšmingą kultūrinį įvykį. Anot jo, prieš pusantro šimto metų Italijoje gimęs kūrinys turi ilgą ir įspūdingą istoriją, apjungiančią ne tik pasaulyje garsų „La Scalos“ teatrą, tarpukario Lietuvos operos tradiciją, išeivius Amerikoje ir net Rusijos imperijos pastangas iš pasaulio žemėlapio ištrinti Lietuvos vardą.
Autentiškas operos „Lietuviai“ pastatymas Vilniuje
Pirmą kartą ši opera pastatyta „La Scalos“ teatre Milane 1874 m. kovą. Vėliau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje opera buvo statoma kituose Italijos teatruose, o 1903 m. atnaujinta ir „La Scaloje“.
XIX a. pabaigoje opera pastatyta ir Sankt Peterburge, tiesa, vietoje originalaus pavadinimo „Lietuviai“ afišose pasirodė „Aldona“. Į lietuvių tautą nurodantis pavadinimas neįtiko carinės Rusijos cenzūrai.
Anot LNOBT informacijos, išlikusiame kompozitoriaus A.Ponchielli partitūros rankraštyje kai kurios dalys buvo išimtos, vėliau – sugrąžintos, o dar kitas, bendradarbiaujant su A.Ponchielli teatru Kremonoje, į partitūrą įtraukė LNOBT operos kūrybinė komanda. Vilniuje pristatomas „Lietuvių“ variantas laikomas autentiškiausiu ir labiausiai išbaigtu.
LNOBT pastatymas patikėtas tarptautinei menininkų komandai. Argentinoje gimęs premjeros režisierius, scenografijos ir kostiumų dailininkas Hugo de Ana, šviesų dailininkas Valerio Alfieri, vaizdo projekcijų dailininkas Sergio Metalli, choreografijos ir judesio režisierius Michele Cosentino.
Anot LNOBT generalinės direktorės Laimos Vilimienės, opera „Lietuviai“ stiprina tautos savastį.
„Gyvename globaliame pasaulyje, o tai reiškia, kad yra didelis pavojus sunykti mūsų savasčiai. Opera „Lietuviai“ kaip tik ir kalba apie vertybes, padedančias sustiprinti mūsų savastį ir atsparumą: laisvę, pasiaukojimą, meilę tėvynei. Tai tos vertybės, kurios mūsų tautą stiprina iš vidaus dabartinių grėsmių akivaizdoje“, – spaudos konferencijoje akcentavo L.Vilimienė.
Opera, turinti išskirtinę istoriją
Menotyrininkas Helmutas Šabasevičius pabrėžė, kad pirmą kartą 1874 m. Milano „La Scala“ teatre pastatyta A.Ponchielli opera „Lietuviai“ išskirtinė tuo, kad joje kalbama apie lietuvius, nors tuometiniuose pasaulio žemėlapiuose Lietuvos vardo jau nebuvo. Štai kodėl teatro afišose to meto žiūrovai išvydę operos pavadinimą, turėjo gerokai pasukti galvas ir pasidomėti, kas gi yra tie lietuviai.
„Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, o ypač po 1863 metų sukilimo, Rusijos imperija visais įmanomais būdais bandė ištrinti Lietuvos vardą. Neatsitiktinai kai po dešimtmečio ši opera buvo rodoma Sankt Peterburge, jos pavadinimas buvo pakeistas – vietoj „Lietuvių“ ji pavadinta pagrindinės herojės Aldonos vardu“, – pasakojo menotyrininkas.
Anot jo, XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo kilęs didžiulis susidomėjimas įvairiomis tautomis, tolimais ir egzotiškais kraštais, tad lietuviška tematika to meto Italijos operoje šiandien neturėtų mūsų stebinti.
„Panašiu metu Italijoje buvo pastatytos tokios operos kaip „Gotai“, „Aida“, „Lakmė“, kur veiksmas vyksta tai Indijoje, tai Egipte ar dar kokioje tolimoje šalyje neatmenamais laikais. Tad ir Lietuva čia tampa pusiau legendiniu kraštu, o kūrinio siužeto pagrindu – išgalvota ir romantizuota istorija“, – kalbėjo menotyrininkas.
Vis dėlto, H.Šabasevičiaus teigimu, pats faktas, kad ši opera buvo ne tik rodoma garsiajame „La Scala“ teatre, tačiau vėliau statoma ir kituose Italijos teatruose, akivaizdžiai liudija jos populiarumą ir pasisekimą tarp išrankiosios italų publikos.
Manoma, kad būtent A.Ponchielli opera „Lietuviai“ XX-ojo amžiaus pradžioje buvo svarstoma ir kaip pirmasis operos pastatymas Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje. Vienas iš šios idėjos iniciatorių buvo kompozitorius Aleksandras Kačanauskas.
Tačiau istorinės aplinkybės nulėmė, kad pirmąja Lietuvoje pastatyta opera tuomet tapo Giuseppe Verdi „Traviata“, kurios premjera įvyko 1920-ųjų gruodžio 31 d. Valstybės teatre Kaune (dabar čia kuria Kauno valstybinis muzikinis teatras).
Simboliška, kad atkūrus Nepriklausomybę būtent šią operą 1991 metais Čikagoje bendromis jėgomis pastatė išeivijos ir Lietuvos kūrėjai. „Šitokiu būdu simboliškai tartum buvo suvienyta pusei amžiaus sovietinės okupacijos išdraskyta lietuvių bendruomenė, o kartu ir mūsų operos tradicija“, – pabrėžė menotyrininkas.
Anot jo, svarbiu tapo ir Lietuvos valstybės tūkstantmečio proga 2009-aisiais Trakų pilyje įvykęs šios operos pastatymas. Ją tuomet režisavo Jonas Jurašas, scenografija kūrė Mindaugas Navakas, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė. „Neabejotinai mūsų operos istorijai šis pastatymas taip pat yra labai reikšmingas“, – pabrėžė H.Šabasevičius.
Koks bus naujasis operos „Lietuviai“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre menotyrininkas teigė nespėliosiantis, tačiau kantriai laukiantis, kuomet galės ją išvysti savo akimis.
„Kiekviena nauja, moderni šios operos interpretacija yra reikšmingas ir dėmesio vertas įvykis. Juk tai unikalus atvejis, kai lietuviška tematika tampa pagrindine kūrinio ašimi, o jos autoriais – pasaulinio garso užsienio menininkai“, – teigė jis.
