Sekite 15min Google
Kritikai ją giria už „energiją, stilių, laikyseną ir nepriekaištingą virtuoziškumą“ („ZealNYC“), o jos pasirodymus apibūdina kaip „atskleidžiančius naujas muzikos prasmes“ („The Telegraph“).
Rygoje gimusi ir savo močiutės įkvėpta groti akordeonu, šiandien Ksenija Sidorova keliauja po visą pasaulį, pasirodydama prestižinėse pasaulio koncertų salėse su aukščiausio kalibro kolektyvais.
Vien praėjusį sezoną atlikėja grojo su Toronto simfoniniu, Čikagos simfoniniu ir Ciuricho „Tonhalle“ orkestrais, koncertavo Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Konzerthaus“, Bonos Beethoveno namuose bei surengė rečitalius žymiojoje Niujorko „Carnegie Hall“.
„Viena charizmatiškiausių solisčių“ („Seen and Heard International“) tituluojama Ksenija Sidorova nuolat plečia akordeono repertuarą, inicijuodama naujus kūrinius. Šviežiausia premjera – garsiojo pianisto ir kompozitoriaus Fazılo Say specialiai jai sukurtas Koncertas akordeonui ir orkestrui, kurio pasaulinė premjera įvyko liepą žymiajame Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalyje Vokietijoje.
Būtent šį kūrinį lapkričio 6 d. Ksenija atliks Vilniuje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Artėjant koncertui, su atlikėja kalbamės apie svarbiausius pastarojo meto pasirodymus, akordeono vietą šiandienos klasikinės muzikos scenoje ir naujų kūrinių atsiradimus.
– Pastarieji keli sezonai Jums buvo itin turtingi svarbių pasirodymų – koncertavote su Toronto simfoniniu orkestru, Čikagos simfoniniu orkestru ir Ciuricho „Tonhalle“ orkestru, taip pat grįžote į „Carnegie Hall“ ir kitas didžiąsias Europos koncertų sales. Kurie pastarojo meto pasirodymai Jums asmeniškai buvo įsimintiniausi ir kodėl?
– Išties pastaruoju metu buvo daug įsimintinų akimirkų, tačiau man tai retai susiję su salės dydžiu ar orkestro vardu. Ypatingi buvo pasirodymai su Čikagos simfoniniu orkestru ir sugrįžimas į sceną kartu su Ciuricho „Tonhalle“ orkestru, taip pat grįžimas į „Carnegie Hall“. Vis dėlto labiausiai man įsimena akimirkos, kai tarp muzikantų ir publikos užsimezga tikras ryšys ir muzika visiškai atgyja. Būtent tokias akimirkas branginu labiausiai.
Šiemet buvote Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio reziduojanti menininkė, o liepos mėnesį čia atlikote Fazilo Say Koncerto akordeonui ir orkestrui pasaulinę premjerą. Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Fazilu Say ir ką pajutote pirmą kartą išgirdusi šį specialiai Jums sukurtą kūrinį?
Man visada labai patiko Fazilo Say muzika – jis turi labai savitą, lengvai atpažįstamą muzikos kalbą. Buvau įsitikinusi, kad jis sukurs kažką įspūdingo akordeonui. Tačiau nors mūsų keliai buvo susikirtę prieš daugelį metų, kūrybinė partnerystė gimė kiek vėliau.
Fazilas Say mane labai paskatino tyrinėti naujas instrumento spalvas ir ieškoti naujų grojimo būdų. Pirmą kartą atlikti šį kūrinį Šlėzvigo-Holšteino festivalyje buvo išties ypatinga patirtis ir esu įsitikinusi, kad šio Koncerto laukia ilgas gyvenimas.
– Kas Jums svarbiausia renkantis naują kūrinį ar inicijuojant naujo kūrinio sukūrimą – instrumento galimybių plėtimas, naujo skambesio paieškos, asmeninis ryšys su kompozitoriumi ar kas nors kita?
– Man viskas prasideda nuo žmogaus ir muzikos. Man patinka dirbti su kompozitoriais, kurių muzika man iš tiesų artima ir su kuriais vyksta tikras apsikeitimas idėjomis.
Žinoma, noriu atrasti naujų skambesių ir atverti akordeonui naujas galimybes, tačiau kartu man svarbu, kad kūrinys kažką pasakytų ir būtų asmeniškas. Manau, kad geriausios partnerystės gimsta tada, kai abu jaučiamės kartu atrandantys muziką.
– Akordeonas ilgą laiką buvo laikomas savotiškai periferiniu instrumentu klasikinės muzikos pasaulyje, o Jūs suvaidinote svarbų vaidmenį keičiant šį požiūrį. Ar jaučiate, kad publikos ir muzikos institucijų požiūris į akordeoną pasikeitė? Ko, Jūsų nuomone, dar reikia, kad jis būtų laikomas visaverčiu ir lygiaverčiu klasikinės muzikos instrumentu?
– Visada tikėjau, kad akordeonas yra kur kas daugiau nei vieno konkretaus tipažo instrumentas. Jis nepaprastai universalus ir gali tikti daugybei skirtingų muzikos pasaulių. Didelį darbą įtvirtinant jį kaip rimtą koncertinį instrumentą jau atliko mano mokytojų karta, o dabar jaučiu, kad mano karta šią poziciją ir toliau stiprina.
Tiesą sakant, manau, kad šiandien akordeonas jau yra visiškai įsitvirtinęs kaip koncertinis instrumentas. Ypatinga tai, kad akordeonas tikriausiai yra vienas atpažįstamiausių instrumentų pasaulyje.
Ypatinga tai, kad akordeonas tikriausiai yra vienas atpažįstamiausių instrumentų pasaulyje.
Išgirdę jo skambesį žmonės iškart jį su kažkuo susieja – ar tai būtų liaudies muzika, tango, prancūziška muzika ar dar kitoks skambesys. Dėl to su žmonėmis užmegzti ryšį labai lengva – o dabar galime tiesiog parodyti, kiek daug šis instrumentas gali.
– Esate sakiusi, kad pradėjote groti akordeonu būdama šešerių, įkvėpta savo močiutės. Kaip šiandien apibūdintumėte savo santykį su instrumentu?
– Vis dar prisimenu, kaip būdama šešerių savo močiutės dėka atradau akordeoną. Tuomet nė nebūčiau galėjusi įsivaizduoti, kad šis instrumentas taps tokia didžiule mano gyvenimo dalimi. Šiandien mūsų santykis vis dar nuolat keičiasi. Visada yra ką nors naujo atrasti, ir net po tiek metų akordeonas vis dar mane stebina. Tikiuosi, kad taip bus visada.
– Jei galėtumėte užsakyti naują kūrinį iš bet kurio pasaulio kompozitoriaus, koks jis turėtų būti?
– Norėčiau, kad tai būtų kūrinys, kuris man būtų tikras iššūkis ir leistų akordeonui atverti dar nepažintas galimybes. Man patinka stiprią tapatybę turinti muzika, tačiau taip pat suteikčiau kompozitoriui visišką laisvę mane nustebinti. Įdomiausi užsakyti kūriniai yra tie, kurių atveju nei kompozitorius, nei aš iki galo nežinome, kur galiausiai atsidursime.
Žymiosios akordeono virtuozės Ksenijos Sidorovos pasirodymas su LVSO – lapkričio 6 d. LVSO koncertų salėje. Bilietus platina „bilietai.lt“. Festivalį „Gaida 2026“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.
