Šių metų festivalį lydėjo mintis „Patirk daugiau nei koncertą“. Iš pradžių tai galėjo skambėti kaip gražus festivalio šūkis, tačiau vasarai įsibėgėjus tapo aišku, ką organizatoriai turėjo omenyje. Muzika čia nuolat ieškojo pašnekovo – literatūros, teatro, šeimos istorijos, kvapų, skirtingų epochų ir kultūrų.
Festivalį gegužę pradėjo susitikimas su Edita Mildažyte ir grupės „Karta Amerikoj“ koncertas. Birželį dvaro erdves užpildė „Brasspalvos“ ir spalvingas varinių pučiamųjų skambesys. Liepa atnešė itališką temperamentą – fortepijono ir smuiko duetą Ugo Federico ir Gianfrancesco Federico, o vėliau dvaro istorijai itin tikusį vakarą „Ir meilė liks širdy...“, kuriame susitiko muzika, pasakojimas ir Lietuvos aristokratų salonų dvasia. Mėnesį užbaigė Luko Katino ir Lauros Katinienės programa „Meilės laiškai iš Italijos“.
Rugpjūtį festivalis tapo dar asmeniškesnis. Pianisčių Vaidos Kirvelytės ir Elžbietos Liepos Dvarionaitės programoje „Dviese muzikoje“ skambėjo mamos ir dukters muzikinis dialogas. O rugpjūčio 21-osios finalas tapo bene tiksliausia visos vasaros festivalio idėjos išraiška: valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertas susijungė su charizmatiško aktoriaus ir kvepalų kūrėjo Aisčio Mickevičiaus pasakojimu apie kvapų pasaulį. Muziką tą vakarą buvo siūloma ne tik išgirsti – ją buvo galima patirti ir kitais pojūčiais.
Stebint visą festivalį, bene įdomiausia buvo matyti ne atskirus koncertus, o tai, kaip iš jų pamažu susidėliojo viena vasaros istorija. Gelgaudiškio dvaras nebuvo vien gražus fonas atlikėjams. Jo salės, istorija ir aplinka tapo festivalio dalimi, o publika čia rinkosi ne tik paklausyti konkretaus atlikėjo – vis labiau buvo juntama, kad žmonės atvyksta į „Muzikinius penktadienius“ kaip į patį įvykį.
Festivalį „Muzikiniai penktadieniai Gelgaudiškio dvare 2026“ finansavo Lietuvos kultūros taryba, prisidėjusi prie to, kad Gelgaudiškio dvare visą vasarą skambėtų profesionalusis menas.
Ir dabar lieka vienas smalsus klausimas – kuo Gelgaudiškio dvaras nustebins 2027-ųjų vasarą?



