„Geriausias šių metų, o gal ir kelių metų albumas“, – susitikus sako bičiulis, lietuviškos muzikos žinovas, tiesdamas ausines. Ausinėse – ne kas kitas, o naujausias „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ albumas. Iš ausinių skamba bent jau man viena geriausių šio albumo, o galbūt ir viso grupės repertuaro dainų – „Zarrazai“, skirta praėjusiais metais mirusiam Jonui Zarrazai, kuris daugybei alternatyviosios muzikos gerbėjų tuo metu platintomis piratinėmis kasetėmis atvėrė vartus į kitais būdais tuo metu sunkiai pasiekiamus muzikos klodus.
„Palaidokit mane
Daugiaaukščių rajone
Su našyfkėm ir šypais
Spinduliuotės nepraleis
Įrašykite mane
Storam odos gabale
Kaip kasetė susukta
Pirato misija baigta“
Taip jautriame kūrinyje dainuoja vokalistas Micius, o šioje dainoje jam pritaria ir Alina Orlova.
Naujausias „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ albumas – ne tik brandžiausias jų diskografijoje, bet ir išsiskiria tuo, kiek atlikėjų prisidėjo prie šio įrašo gimimo. Be jau minėtos A.Orlovos, čia dalyvavo ir LMTA džiazo katedros studentų choras, grupė „shishi“, kiti muzikantai. Rezultatas – eklektiškas, gausybę stilių ir nuotaikų aprėpiantis albumas. Albume jaučiamas žaismingumas, muzikinių nuotykių jausmas, tačiau akivaizdu ir tai, kad grupė aiškiai žino, kokią estetinę patirtį nori perteikti šiuo albumu, jis kur kas vientisesnis nei ankstesni jų darbai. Kaip sako patys muzikantai, per „daug metų pamatėme, kad viską darome rimtai, ir kuo toliau – tuo rimčiau“.
„Mes grojame visus stilius“
„Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ – Lietuvos scenoje ryškiai išsiskirianti grupė, grojanti sunkiai įvardinamą stilių mišinį, pasirodanti pačios įvairiausios pakraipos festivaliuose, turinti gerbėjų ne tik tarp pankų, iš kur ateina grupės šaknys, bet ir tarp kitų alternatyviosios muzikos žanrų gerbėjų, na, o naujasis albumas gali padėti atrasti jiems ir platesnę auditoriją.
Grupės įrašų studijoje lankiausi dar tuomet, kai šis albumas tik buvo ruošiamas. Paklausus, kas gi yra jų auditorija, buvo akivaizdu, muzikantai gali vardinti ilgai. „Kinošnikai“, buvę „Green Club“ lankytojai, jų vaikai, metalistai, jų vaikai. Visi, kurie gali atvirai pažvelgti į muziką. Visi žmonės, kurie gali atvira širdim eiti linksmintis“, – sako jie.
Lygiai taip ir su muzika. „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ muzikoje galima rasti pačių įvairiausių žanrų – nuo punk iki estrados, bosanovos, funk, elektroninės muzikos. Turbūt galima būtų besti į bet kurį stilių, ir „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ muzikoje rasi kažkokių jo atplaišų. Tiesa, kartais gal net sunkiai pamatomų, tik įpintų į bendrą kokteilį.
„Pirminė idėja buvo bosanovos estetika, – grupės pradžią prisimena muzikantai. – Mes rėkiam, grojame gitarom, bet kodėl nepabandyt sugrot kitokios muzikos, nes juk galvoje vis tiek išlieka ta pati košė, kaip ir grojant pankroką? Bosanova nusibodo po dviejų gabalų. Pagalvojome, o jeigu įterpti vesterno? Jeigu Balkanų muzikos pakabint? O jeigu disco?“
„Paslaptis paprasta, mes grojame visus stilius, įskaitant East Germany industrial“, – apie savo stilistiką sako muzikantai. Nors skirstymas pagal stilius, pripažįsta jie, šiais laikais atrodo atgyvena, – tarkime, jų muzikoje vienoje vietoje gali derėti punk ir estrada, kas savaime gali atrodyti paradoksas, tačiau šiose prieštarose ir gimsta savitas muzikinis lydinys.
„Kad žmonės dainuotų priedainius kartu“
Naujasis albumas pradedamas daina „Prokrusto lova“, – turinčia potencialo tapti vienu didžiausių šio albumo hitų. Kūrinio priedainis kabina taip, kad norisi dainuoti kartu. Apie tą „sing along“ efektą muzikantai ir kalbėjo ruošdami šį albumą.
„Naujas albumas turėtų tapti hitų paradu, – pasakojo jie, sakydami, kad šį kartą labiau orientavosi į klausytoją. – Buvo sumanymas pagroti kiek paprasčiau. Norime sukurti paprastas dainas, kurių priedainius žmonės galėtų dainuoti kartu. Bandome atsigriebti ant priedainių“.
„Mes esame šokių grupė“, – iš muzikantų nuskamba dar ir tokie žodžiai, kas, vis dar gyvenantiems pagal senąjį punk estetikos supratimą, irgi galėtų atrodyti kaip paradoksas. Tačiau tai tiesa, – tarkime, naujame albume yra ir sintezatorinių ritmų daina „Autoerotinis portretas“, į kurią nespjautų ir „Solo ansamblio“ gerbėjai.
Šiame albume rasime ir balkaniškų ritmų, ska elementų, kurie iš karto, galvojant apie lietuviškąją sceną iš prisiminimų ištraukia „dr.Green“. O platesnei publikai galbūt – ir „Antį“.
Kalbėdami apie lietuviškas muzikines savo įtakas jie, žinoma, mini „dr.Green“ ir „Bora“ (abi šios grupės įamžintos ir „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ albumo „Vienoj kasetėj dr.Green, kitoj kasetėj Bora“ pavadinime). „Varnų vėjas“, „33 proc. kiaulių pakeliui į Vatikaną“, „SaSa“. Ir Stasys Povailaitis. Tokie pavadinimai skamba grupės muzikantams vienam po kito beriant pavadinimus.
„Mūsų muzikiniai skoniai labai įvairūs – nuo grindcore, jungle, iki country, UK garage. Groji techno beat‘ą, o tada žiūri, ką gali paimti iš grind‘o, – pasakoja muzikantai. – Mes įsileidžiame vieni kitų muziką. Turime kasmetinę muzikinę stovyklą, kur susirenkame kurti. Pagroję vakarais prie laužo klausome krūvos muzikos, ir visi būna išklausyti, išgirsti, kažkas visiems staiga padaro įspūdį. Pavyzdžiui, mūsų dainoje „Oranžinė masė“ tikrai yra įtakų iš grupės „Suicide“, paklausę jų visi pasakėme – iš čia reikia semtis muzikos. Ir „Kino“ įtaka čia aiški. Gal jų įtakos klausydamas ir negirdi, bet čia ir esmė – pas mus žanras gali būti koks funk ar industrial, o viduje – tarkime, Povilaitis. Tų įkvėpimų mes semiamės labai chaotiškai“.
„Teksto diktatūra“
Nors grupė tiek muzikinių įtakų parinkimą, tiek kūrybinį procesą apibūdina kaip „radikalią demokratiją“, visgi vienas dalykas yra aiškus – visi kūriniai gimsta parašius dainos tekstą – vėliau su tuo dirbama: „Varomoji jėga ateina iš teksto, galima sakyti, kad pas mus yra teksto diktatūra“.
Šiame albume tekstų nuotaikos keičiasi – nuo jau minėto jautraus „Zarrazai“, iki provokatyvių, alegorinių tekstų ar tokių dainų kaip „Kapitonas akivaizda“, kurias patys muzikantai apibūdina kaip džiaugsmą „humanitarinių fakultetų auklėtiniams“. Ir jeigu albumas pradedamas nuotaikingu lingavimu pagal priedainį, tai albumą pabaigiantis „Sizifas“ įneša ir persismelkiančnios melancholijos. Beje, grupė savo „Facebook“ profilyje pristato dainas ir jų tekstus, sumanymus, tad galima savo interpretacijas palyginti su muzikantų. Ko jau ko dosni šios grupės muzika – tai interpretacijų galimybių, vienas jų kūrinius vienas vertins kaip pokštą ar ironiją, kitas bandys įžvelgti filosofinių prasmių.
Grupė albumą kūrė apie du metus, o įrašinėjo apie pusmetį. „Kaip dainos atsiranda? Sunkiai“, – trumpai apibūdina kūrybinį procesą grupė. Kartais vienos dainos sukūrimui gali prireikti ir pusmečio, per metus gimsta du-trys gabalai.
Studijoje jie renkasi du kartus per savaitę: „80 proc. repeticijų vyksta visiškai neefektyviai, namų darbų mes darome labai mažai. Retas žmogus gali sau leisti tokį neefektyvų metodą, ir jie nežino, kokių rezultatų prieitų, jeigu taip dirbtų“.
Diena, kai mirė pankrokas
Yra albume ir duoklė grupės šaknims – pankrokui ir vietai, kuri turėjo didelę įtaką grupės formavimuisi – tai daina „XI20 Crew“. Vienintelis albumo kūrinys anglų kalba pulsuoja pankiška energija, o šios dainos skanduotei įrašyti buvo pakviestas „Didysis Pankų Choras“ – apie 50 scenos senbuvių. „Crew, crew“, – skanduojama dainoje, ir neabejotina, kad ši daina taps vienu iš koncertų smogiamųjų jėgų. O tekstas – atspindintis paties klubo „XI.20“ koncepciją, DIY, laisvę ir aiškių taisyklių nebuvimą.
Ši daina visame albume atrodo tiesmukiškiausia, purviniausia, tačiau patys muzikantai sako, kad net ir noras sukurti tokią paprastą dainą ne visuomet pavyksta labai lengvai: „Nutarėm padaryti paprastą pankroko gabalą, sulipdėm jį, pagrojome koncerte „Skylėj“, ir paskui pilnas kolektyvas buvo nepatenkintų, visi turėjo idėjų, kaip jį pagerinti. Vienam reikia garage, kitam „Exploited“, kitam – DDR industrial punk“.
Alternatyviosios muzikos scenoje esantys žmonės puikiai žino klubo „XI.20“ istoriją, kuri padiktavo ir grupės pavadinimą, tačiau nežinantiems pasakojimas apie tai:
„Mūsų pavadinimas: glaudžiai susijęs su klubu „XI.20“, ar kaip kiti vadina „Skyle“, taip jis pavadintas pagal „pankroko mirties datą Lietuvoje“ – pagal legendą Lietuvoje būtent tądien mirė pankrokas. O buvo taip, kad į Lietuvą 2007 metais atvažiavo groti dvi italų grindcoro grupės. Mes nutarėme, kad darysime koncertą ne „Intro“ klube, o uždarą koncertą. Iškuopėme rūsį, įkėlėm generatorių, atvažiavo tos dvi grupės, sugrojo grindcore, ir viskas baigėsi laimingai. Bet kitą rytą vienas partneris Rytis parašė forume: jūs visi susirinkote ir ten „tūsinote“, o aš nežinojau. Tad dabar savo kalendoriuose užsirašykite: lapkričio 20 yra diena, kai mirė pankrokas. Tad kai mes galvojome pavadinimą klubui, sugalvojome, kad labai tiks „XI.20“. O „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“, – nes mes ten buvome įmerkę savo kojas labai giliai, ilgai ir įvairiai. Iš ten mūsų šaknys“.
Albumą pristatys koncertu
Kol kas šis albumas prieinamas skaitmeninėse platformose, o rudenį jis pasirodys ir vinilo formatu. Artimiausias koncertas, kurio metu grupė pristatys savo naują albumą – birželio 19 dieną „Opera Social House“.
Per savo veiklos dešimtmetį jie sugrojo daugybę koncertų, tarp jų ir pačiose keisčiausiose vietose. Panevėžio moterų pataisos namuose, traukiny, Varšuvoje, kur ant scenos buvo daugiau žmonių nei klausytojų (ir vienas jų išėjo vidury pasirodymo), grindcore festivalyje, kur muzikantai buvo išsitepę savo pasigamintu „krauju“, Kalvarijų turguje mėsos skyriuje, Marijampolės miesto šventėje.
„Labai keistas koncertas buvo Baltarusijoje, į kurį važiavome pusę dienos. Asfaltinį kelią keitė žvyruotas vieškelis, vieškelį keitė smėlėtas miško takelis, smėlėtą miško takelį keitė jau visai smėlėtas miško takelis, vėliau teko plaukti dviem keltais, sukonstruotais iš „bambalių“, ir ten laukė baltarusių hiparikų chebra, gyvenanti savo tokioje susipirktoje kaimo bendruomenėje. Ir mes tarp uodų atvažiavę antrą valandą nakties kalame koncertą patvinusioj saloje. Ten buvo tiek uodų, kiek nematėme niekada gyvenime“.
Ir nors punk šaknyse galbūt galėtume ieškoti maišto apraiškų, grupės tekstuose – filosofinių prasmių, koncertuose grupės esmė – suteikti pramogą ir gerai pasilinksminti. „Jei koncertas ne fun, man nereikia to koncerto“, – sako Micius.
