Nuo pat invazijos pradžios buvo diskutuojama, ar atlikti rusų kompozitorių muziką. Tačiau kai kurie ukrainiečiai mano, kad šiose diskusijose neatspindima esmė. Kaip skelbiama vienoje ukrainiečių peticijoje, tokių kompozitorių kaip Šostakovičius, kurį sovietinis muzikos aparatas cenzūravo, istorija ilgą laiką užgožė dažnai netgi žiauresnes represijas prieš ukrainiečių kompozitorius.
Valdant carui, o vėliau sovietiniam režimui, valdžios institucijos griežtai reguliavo (o kartais ir visiškai cenzūravo) Ukrainos gilias ir įvairiaspalves muzikos tradicijas, įskaitant kazokų dainas ir romų muziką. Pastaruoju metu V.Putinas atvirai neigė unikalios ukrainiečių kultūros egzistavimą.
Tačiau XX a. pradžioje trumpą laiką ukrainiečių kompozitoriai galėjo džiaugtis, kad Rusijos ar sovietų valdžia jų nereguliuoja. Nuo 1917 m. bolševikų revoliucijos iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio stalinistinių represijų laiko Kyjivo miestas Ukrainoje buvo modernistinės muzikos ir eksperimentų, dažnai su ypatingu ukrainietišku atspalviu, židinys.
Amžių sandūroje ukrainiečių kompozitoriai, kurių daugelis buvo paveikti rusų stačiatikių chorinių tradicijų, daugiausia kūrė darbus chorui. Mykola Lysenka (1842–1912), pelnęs „ukrainiečių muzikos tėvo“ titulą, pirmuosius kelis savo profesinio gyvenimo dešimtmečius praleido rinkdamas ir aranžuodamas ukrainiečių liaudies dainas, kurių daugelį vėliau įtraukė į savo originalias kompozicijas. Jo choriniai kūriniai padėjo suformuoti savitą ukrainietišką skambesį. Kai kurie jų, pavyzdžiui, „Malda už Ukrainą“, kurią Niujorko ukrainiečių choras „Dumka“ netrukus po Rusijos invazijos pradžios atliko laidoje „Saturday Night Live“, tapo žinomi tiek religinėje bendruomenėje, tiek visuomenėje. Jo kūryba padėjo pagrindus ukrainiečių muzikiniam švietimui.
