Sekite 15min Google
Šį rudenį Leila Josefowicz atvyksta į Vilnių – spalio 22 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ji gros smuiko koncertą su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam diriguos puikus amerikiečių dirigentas Jonathanas Stockhammeris. Artėjant koncertui, kviečiame iš arčiau susipažinti su smuiko žvaigžde ir jos asmenybe, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Menas pirmiausia turi būti svarbus tau“
Smuiku Leila Josefowicz pradėjo griežti vos trejų – pirmiausia todėl, kad to norėjo jos tėvas. „Tačiau tęsti pasirinkau pati“, – prisimena ji. Ilgainiui muzika tapo asmeniniu siekiu kuo geriau atlikti tai, ką daro – ne vien siekti sėkmės, bet ir pasirūpinti, kad menas būtų prasmingas jai pačiai. „Menas pirmiausia turi būti svarbus tau, tik tada jis tampa svarbus kitiems“, – yra įsitikinusi smuikininkė.
Itin stipriu stimulu atlikėjai tapo jos kaip solistės pirmasis pasirodymas su simfoniniu orkestru. „Gyvo atlikimo patirtis yra nepakartojama – kai šalia tavęs skamba grojančių muzikantų instrumentai, pojūtis visiškai kitoks nei klausantis įrašo“, – sako smuikininkė.
Vis dėlto anksti atėjusi sėkmė turėjo ir savo kainą. Leilos šeimos gyvenimas ėmė suktis aplink jos grojimą, dėl ko atlikėja ėmė jausti spaudimą. Buvo akimirkų, kai ji abejojo, ar jai apskritai sveika siekti smuikininkės karjeros. Tačiau po kurio laiko atlikėja pajautė, kad smuikas jai tapo savotiška atrama. Dabar į instrumentą ji žvelgia kaip į neatsiejamą savo tapatybės dalį. „Be smuiko būčiau tarsi be skeleto, tarsi kūnas be kaulų“, – savo santykį su grojimu apibendrina ji.
„Jei taip galvotume apie kiekvieną kūrinį, niekas nebūtų atliekama“
Leila Josefowicz šiandien yra viena ryškiausių šiuolaikinės smuiko muzikos ambasadorių. Tokią kryptį ji pasirinko iš dalies maištaudama prieš nusistovėjusią sistemą. Besimokydama prestižiniame „Curtis“ institute, ji jautė senamadišką daugelio žmonių požiūrį į repertuarą, tačiau po studijų suprato, kad tokia nuomonė vyrauja kone visur. Pirmuoju svarbiu žingsniu tapo jos didžiulis noras 1993 m. atlikti Johno Adamso Koncertą smuikui.
„Raginau žmones įtraukti šį kūrinį į programas, ginčijausi su tais, kurie nebuvo pratę galvoti apie naujesnę muziką. Tada buvo įprasta manyti: „Na, šio kūrinio premjera jau įvyko, vadinasi, viskas – dabar kurį laiką jo niekas nebegros.“ Toks buvo požiūris. O aš galvojau: jūs juokaujate? Juk jeigu taip galvotume apie kiekvieną muzikos kūrinį, niekas nebūtų atliekama. Iš tikrųjų tai absurdiška. Ir ne tik absurdiška – tai kvaila“, – prisiminimais iš savo karjeros pradžios dalinosi smuikininkė.
Malonumas dirbti su gyvais kūrėjais
Užuot apsistojusi ties gerai pažįstamu, klasikiniu repertuaru, Leila nuolat ieškojo, kaip galėtų atrasti ką nors naujo. Pamažu darbas su gyvais kompozitoriais tapo itin reikšminga jos veiklos dalimi ir, jos žodžiais tariant, turtingiausiu būdu patirti muziką. „Man malonumas bendradarbiauti su gyvais menininkais“, – sako ji. „Žinoma, gerbiu Beethoveną ir kitus mums visiems žinomus didžiuosius kompozitorius. Tačiau tam tikra prasme mums jie yra anonimiški. Kai sutinki muzikos kūrėją, viskas pasikeičia. Tai mane labai žavi. Dėl to ir darau tai, ką darau.“
Tačiau atlikėjos entuziazmas dirbti kartu – itin pagarbus. Leila Josefowicz teigia, kad į kūrybos procesą įsikiša tik tada, kai aiškiai mato, jog kažką sugroti būtų techniškai neįmanoma. „Neįmanoma ir sunku – tai skirtingi dalykai, kuriuos būtina aiškiai atskirti“, – pabrėžia atlikėja. „Žmonės manė, kad Čaikovskio Koncertas smuikui yra neįmanomas, nors iš tiesų jį atlikti įmanoma. Sunkumas yra muzikos dalis. Jei muzika nėra sudėtinga, ji praranda gyvybę.“
Smuikininkei ypač patinka kūriniai, kuriuose yra erdvės lyriškumui ir garso tyrinėjimui – atlikėja mėgsta turėti galimybę atskleisti savo instrumento skambesį. „Jei kompozitorius prirašo trilijonus greitai besikeičiančių natų, tai nesuteikia man galimybės tyrinėti, kokius garsus galiu išgauti. Toks buvo Mileso Daviso požiūris: ką gali pasakyti viena nata? Kita vertus, ritmas ir pulso pojūtis taip pat visada buvo mano grojimo esmė. Yra būdas šiuos dalykus supriešinti, sugretinti, ir tai man labai tinka“, – savo atlikimo filosofija dalinasi Leila Josefowicz.
Naują muziką reikia mokėti taip pat gerai kaip Beethoveną ar Mozartą
Atsidavimas šiuolaikiniam repertuarui reikalauja atsakingo požiūrio į naująją muziką. Kaip žinia, klasikinio repertuaro koncertus yra įprasta groti mintinai ir kūrinius žinoti kaip savo penkis pirštus. Smuikininkė pripažįsta pastebinti, kad toli gražu ne visi atlikėjai skiria pakankamai laiko šiandienos muzikos mokymuisi.
Naujuosius kūrinius Leila Josefowicz mokosi taip pat intensyviai, kaip kadaise mokėsi klasikinį repertuarą. „Negali būti taip, kad kažko gerai nemoku vien todėl, kad tai nauja. Iš tiesų mano požiūris labai paprastas: jei išmokau mintinai Beethoveną, turiu stengtis išmokti mintinai ir Adèsą. Jei mintinai išmokau Brahmsą ar Mozartą, turiu išmokti ir Bergą. Kai mokausi naują partitūrą, turiu nuolat ją mintyse kartoti. Net eidama į parduotuvę pasiimu partitūrą, nes apsipirkdama galiu prisiminti, kad turiu kažką joje pasitikrinti“, – savo mokymosi ypatumais dalinosi atlikėja.
„Muzika nukelia į kitą erdvę“
Pasaulinio garso smuikininkei muzika nėra vien tai, ko mokomės, ką analizuojame ar apie ką kaupiame žinias. Jos poveikis, anot atlikėjos, yra daug labiau betarpiškas. „Nesėdi ir negalvoji: „O, kokia nuostabi ši struktūra“ ar „kokia nuostabi harmonija“. Kai muzika iš tiesų tokia nuostabi, apie tai negalvoji – tiesiog lieki priblokštas. Sąmoningai to neanalizuoji, muzika tiesiog tave nuneša“, – mintimis apie muzikos galią dalinasi Leila Josefowitz.
Atlikėja įsitikinusi, kad muzika mūsų gyvenimuose atlieka svarbų vaidmenį – padeda žmogui atsitraukti nuo kasdienybės, nuo pareigų ir įprastos rutinos, sugrąžina į dabarties akimirką. Pandemijos metu, kai gyvos muzikos beveik neliko, smuikininkė ypač aiškiai pajuto, kiek daug ši patirtis mums reiškia. „Kiekvienam žmogui gyvenime reikia nuo ko nors atsitraukti. Muzika nukelia į kitą erdvę – į buvimą čia ir dabar,“ – sako Leila.
Muzikos prasmę ir jos teikiamą viltį, išryškina ir Leilos mintys apie šiandienos pasaulį. Atlikėja vadina dabartį „giliu laikotarpiu“, pripažindama žmonijos polinkį į karą ir godumą, tačiau kartu pabrėžia, kad žmonės geba kurti ir tai, kas beveik prilygsta dieviškumui – pavyzdžiui, atlikti muziką ir per garsą dalintis bendražmogiška patirtimi. „Negalime prarasti tikėjimo žmonija“, – sako ji. „Turime ir toliau kurti meną ir muziką. Ir būti dosnūs.“
Pasaulinės smuiko žvaigždės Leilos Josefowitz pasirodymas Vilniuje – spalio 22 d. Lietuvos kamerinio orkestro ir dirigento Jonathano Stockhammerio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina „kakava.lt“.