Pagrindinis veikėjas – Aleksandras Puškinas, XIX a. poetas ir rašytojas, laikomas moderniosios rusų literatūros pradininku.
Vagišiai, apsilankę Čekijos, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos, Nyderlandų, Šveicarijos, Lenkijos bibliotekose, daugiausiai taikėsi į jo kūrinius. Bendra jų vertė siekia beveik 3 mln. dolerių (2,59 mln. eurų). Kitų šios sagos personažų literatūrinė kilmė kur kas kuklesnė.
Tai – šeši kartvelų kilmės kaltinamieji, daugumą jų įvardyti atsisakė Prancūzijos valdžios institucijos. Jie atsidūrė teisme dėl kaltinimų sąmokslu ir vagyste.
Europos teisėsaugos institucijos vertina, kad jie priklauso platesniam iš šeimos narių ir bendrininkų sudarytam tinklui, kurio nariai maždaug dvejus metus keliavo po Europą autobusais, naudojosi suklastotomis tapatybėmis ir padirbinėjo bibliotekų korteles. Visa tai – dėl vieno tikslo: jie ieškojo retų rusiškų rankraščių leidimų, kad galėtų juos išstudijuoti, nufotografuoti ir pakeisti klastotėmis.
Prancūzijos valdžios institucijos pateikė kaltinimus dėl vagystės ir sąmokslo, siekiant pavogti retus kultūrinės ir istorinės vertės kūrinius, kurių daugelis yra A.Puškino kūriniai, iš kelių bibliotekų, įskaitant Prancūzijos nacionalinę biblioteką. Minėtų vyrų teismas vyksta po 2024 m. Europos teisėsaugos surengtos misijos, kurios metu buvo sučiupti keli kartvelai, kaip manoma, susiję su vagystėmis, ir suimti dar maždaug šeši asmenys.
Šie nusikaltimai pribloškė bibliotekininkus, bibliofilus ir prokurorus. Jie stebina savo mastu, bibliotekų, į kurias buvo pasikėsinta, žinomumo ir nedalomai sutelkto dėmesio į konkrečius objektus. Tyrimas tapo žinomas kaip operacija „Puškinas“.
Nusikalstamo bendradarbiavimo agentūros teigimu, vagys duodavo skirtingas istorijas, nurodydami įvairias susidomėjimo retomis rusiškomis knygomis priežastis. Jie dažnai veikė poromis: vienas atitraukdavo bibliotekininkų dėmesį, o kitas pakeisdavo originalų kūrinį kopija. Finalinis veiksmas paprastai buvo atliekamas po kelių apsilankymų vienoje ar kitoje bibliotekoje.
Vagystės prasidėjo maždaug 2022 m. pavasarį, netrukus po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tada Rusijos vadovybė griebėsi A.Puškino ne tik savo kultūrai, bet ir karui propaguoti.
Tuo pat metu ukrainiečiai ragino nuversti A.Puškino paminklus savo šalyje, kur šimtai gatvių buvo pavadintos rašytojo garbei. Pats rašytojas metus praleido Odesoje po to, kai Rusijos caras jį ištrėmė iš Sankt Peterburgo. Po 2022 m. plataus masto invazijos daugelis ukrainiečių ėmė jį laikyti buvusios ir esamos Rusijos agresijos simboliu.
Vagystės užtruko beveik dvejus metus, kol bibliotekininkai užfiksavo keistą sutapimą: visoje Europoje dingsta ankstyvojo ir pirmojo leidimo A.Puškino knygos.
Jie įspėjo policiją apie tai, kas atrodė kaip organizuota veika, nukreipta prieš rusų kūrinius, galbūt siekiant juos repatrijuoti arba kaip šešėlinė operacija, vykdoma Kremliaus prašymu nusimanančių rusų prekeivių, arba abu.
Prancūzijoje nusikaltimai buvo įvykdyti 2023 m. Liono prestižinės aukštosios mokyklos (pranc. École Normale Supérieure) Didro bibliotekoje, Paryžiaus kalbų ir civilizacijų universiteto bibliotekoje bei Nacionalinėje bibliotekoje.
Specialusis policijos padalinys, skirtas kovai su kultūrinėmis vagystėmis, prižiūrėjo tyrimą Prancūzijoje, koordinuodamas veiksmus su kitomis Europos agentūromis.
Tyrėjai teigė, kad per maždaug septynis mėnesius 2023-iaisiais vienas iš Prancūzijoje teisiamų kaltinamųjų, Micheilas Zamtaradzė, maždaug 40 kartų lankėsi Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, daugiausia ieškodamas A.Puškino kūrinių. Tuo metu jis teigė tyrinėjantis demokratiją XIX a. rusų literatūroje.
Vėliau bibliotekininkai nustatė, kad 9 knygos, kurių vertė apie 750 tūkst. JAV dolerių (647,9 tūkst. eurų), buvo pakeistos kopijomis.
Praėjusiais metais M.Zamtaradzė Lietuvoje buvo nuteistas daugiau nei trejiems metams kalėjimo už maždaug 700 tūkst. JAV dolerių (604,7 tūkst. eurų) vertės knygų vagystę.
Kitas kaltinamasis Prancūzijoje Beka Tsirekidzė taip pat jau buvo nuteistas už panašius nusikaltimus kitur. Dėl knygų vagysčių Estijoje jis buvo nuteistas trejiems metams laisvės atėmimo, taip pat kalėjo Latvijoje.
B.Tsirekidzė teigė, kad antikvarinėmis knygomis prekiavo nuo 2008 m., daugiausia jas pardavinėdamas rusams. 2016 m. Sakartvele jis buvo nuteistas už XX a. pradžios rusų kūrinių pirmųjų leidimų vagystę iš muziejaus. Vėliau nuosprendis buvo panaikintas.
Kaltinamieji neigia, kad yra vienas su kitu susiję arba dirba kieno nors užsakymu. Tačiau rusų literatūros ekspertai ir tyrėjai tvirtina, kad nusikaltimų pobūdis atskleidžia, jog nusikaltimai yra susiję, o nurodymai juos įvykdyti gauti iš trečiojo asmens, šios srities žinovo. Kas galėtų būti tas žmogus, yra viena iš neaiškintų paslapčių. Kita – kur dabar yra tos knygos?
Ankstyvieji A.Puškino, Michailo Lermontovo ir Nikolajaus Gogolio (rašytojo, kurio ukrainietiška kilmė taip pat kelia prieštaringus jausmus) kūrinių leidimai turi didelę paklausą tarp turtingų rusų kolekcionierių.
„Šiuo metu vyksta rimta konkurencija dėl gerų kūrinių“, – apie knygų vagystes 2024 m. žurnale „Forbes" rašė Sergejus Burmistrovas, vadovaujantis Rusijos aukcionų namams „Litfond“. Anot jo, ypač vertinamos A.Puškino knygos.
Tačiau S.Burmistrovas atmetė mintį apie „specialiąją operaciją“, skirtą rusiškoms knygoms kontrabanda išgabenti iš Europos. Jis linkęs manyti, kad vagys paprasčiausiai pasinaudojo „nuolatine rusų klasikos paklausa“ ir saugumo spragomis Europos knygų fonduose, skirtuose rusų literatūrai.
Jei kaltinamieji bus pripažinti kaltais, jiems gresia iki 10 metų kalėjimo.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company



