Sekite 15min Google
Jis apsilankė tuometinėje dirbtuvėje, kurią buvau įsirengęs tėvų bute Mokslininkų name, kitoje Lukiškių kalėjimo pusėje. Kolekcininkas Kubilas tuomet ėmė vieną mano tapytą merginos portretą, už kurį davė 300 rublių ir šitą Rembrandto piešinių aplanką.
Tuo metu jis papasakojo ir visą jo atsiradimo istoriją. Gal ji kiek legendiška, bet kitos nežinau ir patikrinti negaliu. Pasak buvusio savininko: „Aplankas buvo 1945 m. raudonarmiečių išvogtas iš Berlyno karališkojo universiteto bibliotekos ir vežtas kaip karo trofėjus į Maskvą. Vilniaus geležinkelio stotyje išmestas už litrą samagono“.
Rembrandto kūryba mane domino nuo jaunystės. Prisimenu, kad studentaudamas vykau į Ermitažą Leningrade ir kelias dienas vaikštinėjau vien po Rembrandto sales. Galiausiai prižiūrėtojams buvo įsakyta mane išmesti, gal esu sumanęs ką negero.
Kolekcijos išlikimo paradoksai
Įdomu tai, kad ir pats Rembrandtas turėjo kolekciją, tiksliau milžinišką rinkinį, o jo likimas labai iškalbingas. Apie jo sudėtį sužinojome tik todėl, kad Rembrandtas prasiskolino, bankrutavo ir visas jo didelis namas vidury Amsterdamo su visa kolekcija buvo notarų aprašyta ir parduota aukcionuose. Taigi, nėra to blogo...
Būtent iš šito notarų aprašo paaiškėjo, kad Rembrandtas turėjo ne tik keliasdešimt turbanų, šimtus plunksnų, ragų ir nagų, parvežtų laivais iš tuometinės Afrikos, Indijos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų. Tai buvo visas autentiško rekvizito sandėlis. Kai kurie šios kolekcijos momentai matyti ir parodos piešiniuose: dvirankis kalavijas, šarvai, keli žmonės su turbanais.
Pavyzdžiui, Rembrandtas turėjo išdžiovintų jūros gėrybių kolekciją – koralų, jūros žvaigždžių, kriauklių. Kitos keistenybės buvo spirito kolbose su gyvatėmis, driežais, moliuskais, nematytomis žuvimis. Jis turėjo didelių ir mažų gyvulių ir žvėrių iškamšų, taip pat didelę ginklų kolekciją su patrankomis, arbaletais, šalmais, durklais. Jis turėjo ir visų Romos imperatorių portretinius biustus.
Iškalbinga, kad kitas šio krašto menininkas, iš Antverpeno kilęs Peteris Paulius Rubensas turėjo šių biustų originalus (vėliau viską pardavė Anglijos didikams), o Rembrandtui užteko geros kokybės portretinių kopijų.
Panašiai jis elgėsi ir su ankstesnių laikų tapybos, grafikos lobynu. Nors Rembrandtas niekur daug nevažinėjo, nekeliavo – turėjo šeimą ir daug tapė – bet savo skryniose turėjo raižinius su daugelio ankstesnių Europos menininkų kūryba, žinojo, kaip menas vystėsi to meto Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje.
Tiesa, ant jo didelio namo sienų kabojo ir kelios Rafaelio drobės – originalai. Arba, pavyzdžiui, jis turėjo milžinišką audinių, diržų, balnų, pakinktų kolekciją. Taip pat ir brangenybių – iš aukso ir perlų suvertų karolių, segių, žiedų, apyrankių ir pan.
Atrodo – kam jam visa tai? Manau ir matau – dėl jo paties kūrybos. Jis nutapė sau ant kelių sėdinčią žmoną Saskiją, aprengęs ją puošnia aksomo suknele, jos galvą papuošęs brangakmenių diadema. Save Rembrandtas nutapė besijuokiantį, iškėlusį aukštą vyno taurę, prie diržo prisisegęs brangų kardą su išgraviruota rankena.
Jo biblinis karalius Saliamonas, užfiksuotas ir viename iš parodos piešinių – minkštuose kailiuose. Rembrandto tapytas lenkų karys ant žirgo (dabar Fricko kolekcijoje Niujorke) – su aukso spalvos pentinuotais batais, lanku ir strėlių pilnui saidoku, karo kirvuku rankose, keliais kardais, apkaustytomis žirgo kamanomis, brangiomis balnakilpėmis, su raudonomis lenkiškomis kelnėmis ir raudona, sabalo kailiu apmušta kepure.
Svarbu, kad visa šita etnografija yra užfiksuota Rembrandto piešiniuose, ofortuose ir tapyboje, bet tai niekur nepavirsta iliustracijomis. Meistras juto tą saiką ir atstumą, kurį reikia išlaikyti, kad menas liktų menu, kad nepavirstų plepalais.
Žmogžudė iš Danijos
Ruošdamasis šiai parodai, perskaičiau nemažai dokumentų, išlikusių Leideno ir Amsterdamo miesto archyvuose (internetinis vertėjas labai padėjo šiose radybose). Martyno Mažvydo bibliotekos ekspozicijoje yra du piešiniai, kuriuose Rembrandtas vaizduoja prie stulpo pririštą moterį – atrodė, gal dar gyvą, o gal jau mirusią. Iškart buvo aišku, kad tai yra piešiniai iš natūros – vienas vaizduoja tą pačią figūrą en face – iš priekio, kitą – iš šono. Abiejuose piešiniuose pavaizduotas prie skersinio pritvirtintas kirvis.
Vėliau iš dokumentų paaiškėjo, kad ta nelaimingoji – tai aštuoniolikmetė danė Elsje Christiaens, atvykusi iš Jutlandijos į tuometinį Amsterdamą, įsidarbinusi namų tvarkytoja, bet po konflikto su namo šeimininke, ją užmušė kirviu. Visa tai yra dokumentuose, nes moterų žmogžudžių Amsterdame buvo reta. Nusikaltėlei buvo paskirta vieša mirties bausmė Damo aikštėje (pagal Nyderlandų teisę – pasmaugiant).
Vėliau jos kūną nugabeno į šiauriniame Amsterdame buvusią vietovę deltos saloje. Tarp išlikusių Rembrandto dokumentų yra ir valties nuomos bilietas į šią vietą. Įdomu, kad tą egzekucijų vietovę, vadinamą Kartuvių lauku, pavaizdavo ir kiti olandų menininkai, piešę ten kabančias ir kitas nuteistųjų figūras.
Anksčiau Rembrandto kūrybos tyrinėtojai nuteistosios piešinius datavo 1655 m. Bet olandų istorikė Isabella van Eeghen (1913-1996) surado šios žmogžudystės dokumentus Amsterdamo miesto archyve, kuris liudija gerokai vėlesnę – 1664 m. nusikaltusios moters egzekucijos datą. Istorikė rašė: „Elsje Christiaens likimas buvo pavyzdys, turėjęs atgrasyti nuo nusikaltimų, bet dabar ji vėl bus pavyzdys, kad meno istorikai būtų atsargūs, nustatydami kūrinių datas, remdamiesi vien jų stilistika“.
Ar įvyks restitucija?
Nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje dabar eksponuojamas Rembrandto piešinių aplankas yra bibliografinė vertybė, jis atspaustas 1903 m. Hagoje tuo metu reta ir brangia heliografijos technika. Berlyno karališkojo universiteto bibliotekos anspaudais pažymėtas aplankas pažymėtas Nr. 7. Viešai skelbiama, kad JAV yra tik šeši tokie Rembrandto piešinių aplankai, visi saugomi Niujorko muziejuose ir kitų miestų universitetų bibliotekose.
Penkiasdešimt šio aplanko piešinių prieš dešimt metų buvo rodomi Santaros-Šviesos suvažiavimo programoje Alantos dvaro galerijoje, o 2018-2019 m. žiemą – gotikiniame Perkūno name tuo metu veikusiame Gyvenimo ir tikėjimo institute.
Per parodos atidarymą Alantoje 2016 m. šio aplanko eksponatus pristatė Leonidas Donskis. Po renginio grupelė žmonių – Irena Veisaitė, Elena Bradūnaitė ir Leonidas Donskis paklausė, ką su Rembrandto aplanku žadu daryti vėliau. Atsakiau, kad dar norėčiau parodyti Vilniaus publikai, o po to – sugrąžinti į Berlyno biblioteką. Visi pritarė, tik paprašė, kad tai nebūtų atlikta tyliai. Sutarėme. Jau kelinti metai per Lietuvos ambasadą Berlyne stengiuosi rasti šaltinius ir dokumentus, liudijančius apie 1945 m. vagystę. Kai tokie rasis – restitucijos procesas pajudės.
