Sekite 15min Google
Šį pavasarį Venecijos bienalė sulaukė griežtos kritikos, kai leido Rusijai pirmą kartą nuo 2022 metų naudoti savo paviljoną, nors Rusija tebetęsia plataus masto karą Ukrainoje.
Prieš prasidedant Venecijos kino festivaliui, kuris yra Venecijos bienalės kino padalinys, S.Loznica pareiškė, kad pats „niekada, niekada“ neitų į Rusijos paviljoną. Vis dėlto, jo teigimu, kilęs ginčas nukreipia dėmesį nuo pačios Europos Sąjungos nesugebėjimo taikyti veiksmingesnių ekonominių sankcijų Maskvai.
„Klausiu savęs: ar šio Rusijos paviljono egzistavimas gali sustabdyti šį karą, ar ne?“ – sakė S.Loznica, išgarsėjęs 2014 metų dokumentiniu filmu „Maidanas“ ir pernai pasirodžiusia sovietmečio drama „Du prokurorai“. Šiemet Venecijoje už pagrindinės konkursinės programos ribų rodomas naujausias jo filmas „Imperium“.
Režisierius atkreipė dėmesį į Rusijos dujų importą į Europą.
„Žinau tik tiek, kad antrąjį šių metų ketvirtį Europos įmonės iš Rusijos importavo dujas beprecedenčiais kiekiais, o visi tie pinigai tiesiogiai virsta bombomis, krintančiomis ant Ukrainos“, – sakė jis.
Europos Sąjungos energetikos reguliuotojų bendradarbiavimo agentūros duomenimis, suskystintų Rusijos dujų importas, palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu, išaugo 17 procentų. Visiškas ES draudimas importuoti rusiškas dujas turėtų įsigalioti nuo 2027 metų.
„Tai daug rimtesnė problema nei klausimas, ar Venecijoje yra Rusijos paviljonas, ar ne. Finansavimo nutraukimas bienalei yra kaip bausmė darželyje“, – teigė S.Loznica.
Finansavimo nutraukimas bienalei yra kaip bausmė darželyje.
Finansavimo neteko ir kino festivalis
Rusijos paviljone surengta paroda „The Tree is Rooted in the Sky“ buvo prieinama tik prieš atidarymą vykusiomis vernisažo dienomis ir nuo gegužės 9-osios lankytojams uždaryta.
Nepaisant to, Europos Komisija praėjusį mėnesį patvirtino nutraukianti 2 mln. eurų daugiametę dotaciją Venecijos bienalės fondui.
Šis sprendimas dabar gresia paveikti ir Venecijos kino festivalį. Nors jis turi tam tikrą institucinę nepriklausomybę nuo bienalės, finansavimo mažinimas jį paveiks tiesiogiai.
Bienalės administracija pareiškė, kad nutraukta dotacija buvo naudojama kino padalinio „Biennale College“ ir „Venice Production Bridge“ veiklai finansuoti, todėl jos netekimas paveiks „veiklas ir padalinį, kurie neturi nieko bendra su Rusijos dalyvavimu Venecijos meno bienalėje“.
Prieš paskelbiant šių metų programą, Venecijos bienalės prezidentas Pietrangelo Buttafuoco griežtai sukritikavo Europos Komisijos sprendimą ir pareiškė: „Jie šiandien mus palieka likimo valiai.“
Pasak jo, bienalė neužsiima politika, o vykdo „tarptautinius tyrimus meno srityje“.
Vis dėlto šių metų Venecijos kino festivalio programa išsiskiria politinėmis temomis ir dideliu dėmesiu Rusijai bei jos įtakos zonoje esančioms šalims.
Be S.Loznicos „Imperium“, festivalyje rodomas prancūzų režisieriaus Alexandre'o Smia geopolitinis katastrofų filmas „Jupiter“. Jame Rusijos prezidentas išgyvena pasikėsinimą nužudyti, dėl kurio kaltina Ukrainą, ir siekia keršto.
Baltarusijos režisieriaus Andrejaus Kucilos animacinėje dokumentikoje „Letters from the Silenced Country“ pasakojama apie politines represijas Baltarusijoje.
Rusijoje gimusi, tačiau JAV kurianti režisierė Julia Loktev pristato penkių valandų trukmės dokumentinį filmą „My Undesirable Friends: Part II – Exile“. Jame pasakojama apie nepriklausomo Rusijos televizijos kanalo „TV Rain“ žurnalistus, priverstus palikti šalį po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą.
Filme keliama riba tarp meno, žurnalistikos ir propagandos. Vienoje scenų „TV Rain“ žurnalistai kritikuojami už tai, kad ir toliau sako „mūsų kariuomenė“, nors televizijos kanalą jau yra įregistravę Latvijoje.
„Tai filmas apie tai, ką reiškia prisiimti atsakomybę, kai tavo šalis daro siaubingus dalykus. Kaip, būdamas savo šalies pilietis, kalbi apie baisius veiksmus ir nusikaltimus, kuriuos tavo šalis vykdo?“ – sakė J.Loktev.
Kaip, būdamas savo šalies pilietis, kalbi apie baisius veiksmus ir nusikaltimus, kuriuos tavo šalis vykdo?
Ukraina sukritikavo dar vieną rusišką projektą
Kritikos iš Ukrainos valdžios sulaukė ir dar vienas su Rusija susijęs kino projektas – Iljos Chržanovskio „Dau“.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija išreiškė „didelį susirūpinimą“ dėl filmo, pasakojančio apie sovietų fiziką, nenoromis prisidėjusį prie pirmosios atominės bombos sukūrimo.
„Rusija jau seniai naudoja kultūrą kaip valstybės politikos ir hibridinio karo įrankį“, – pareiškė ministerija.
Pasak Ukrainos URM, Kremliui kultūra yra būdas susigrąžinti sankcionuotų veikėjų reputaciją, įteisinti savo buvimą ten, kur nepasiekia tankai, ir pasisavinti istoriją tų kraštų, kuriuos Rusija siekia ištrinti.
Ministerija taip pat nurodė, kad kelių filmų projektą „Dau“, kadaise pavadintą „stalinistiniu „Trumano šou““, finansavo Rusijos verslininkas Sergejus Adonjevas, kuriam sankcijas yra pritaikiusios JAV ir Ukraina.
Graikijoje gimęs pagrindinio veikėjo Teodoro Currentzio prototipas yra priėmęs Rusijos pilietybę, kurią jam suteikė Vladimiras Putinas.
Tačiau Venecijos kino festivalio meno vadovas Alberto Barbera socialiniuose tinkluose atmetė teiginį, kad „Dau“ yra „Kremliaus finansuojamas projektas“.
„Tai nėra rusiškas filmas ir tai nėra proputiniška propaganda. Tai filmas, smerkiantis totalitarinius režimus ir jų kišimąsi į piliečių gyvenimą, siekiant apriboti jų laisvę“, – teigė jis.
Skirtingai nei meno bienalėje, kino festivalyje dalyvaujantys režisieriai neatstovauja konkrečioms valstybėms. „Dau“ finansavo Vokietija, Prancūzija ir Švedija, „My Undesirable Friends“ sukurtas JAV, o S.Loznicos „Imperium“ finansavo Vokietija, Italija, Prancūzija ir Lietuva.
Loznicos filmas – apie sovietinės propagandos akląsias zonas
S.Loznicos pasisakymai apie konfliktą dėl Venecijos bienalės išsiskiria ir todėl, kad jo paties festivalyje rodomas filmas itin kritiškai nagrinėja Rusijos imperializmo prieštaravimus, kultūrinės propagandos vaidmenį ir tai, kaip Vakarai, ypač Italija, sovietmečiu vertino Sovietų Sąjungą.
Trijų valandų trukmės „Imperium“ sukurtas vien iš archyvinių kadrų, kuriuos 1970–1973 metais Sovietų Sąjungoje nufilmavo grupė italų kino kūrėjų. Italijos komunistų partijos palaiminimą gavusi grupė tris kartus vyko į Sovietų Sąjungą, tačiau filmavimą griežtai prižiūrėjo KGB atstovai.
Kūrėjai turėjo parodyti sovietų imperijos vienybę – Maskvos gatvėse plazdėjo raudonos vėliavos, o iš garsiakalbių skambėjo patriotinė daina „Plati mano gimtinė“.
Tačiau kuo toliau filmavimo grupė keliauja į atokiausius Sovietų Sąjungos regionus, tuo dviprasmiškesni tampa vaizdai. Vietos tradicijos – gerklinis dainavimas, elnių lenktynės ar kaimų imtynių varžybos – labiau pabrėžia sovietinės kultūros skirtumus nei jos tariamą vienybę.
Jakutų autonominėje Sovietų Socialistinėje Respublikoje vietos gyventojai su akivaizdžiu skepticizmu stebi jaunų rusų iš miesto eiseną gatvėmis su gitaromis ir smuikais.
Norėjau parodyti, kad Sovietų Sąjunga žlugo ne tik dėl ekonominių priežasčių.
„Norėjau parodyti, kad Sovietų Sąjunga žlugo ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir todėl, kad buvo neįmanoma po vienu stogu išlaikyti tiek daug skirtingų kultūrų“, – sakė S.Loznica.
Režisieriaus filme Maskvos propagandos mechanizmas, kurį daugelis vis dar įžvelgia ir dabartinėje Rusijos kultūros politikoje, atrodo beveik neveiksmingas.
Vienoje scenų kamera fiksuoja nedidelį traktorių, vežantį politinio biuro narių portretus per purviną ir niūrų Dagestano kraštovaizdį.
„Tai šiek tiek primena dabartinį Rusijos paviljoną Venecijoje. Kaip propaganda, visa tai tiesiog juokinga“, – sakė režisierius.
