Tai maždaug 75–90 km aukštyje esantys švytintys naktiniai debesys, kurie susidaro iš mažyčių ledo gabaliukų. Įprastai jie fiksuojami vasarą prieš saulėtekį arba saulėlydžio metu.
Nors mokslininkai kelia įvairias hipotezes dėl tokių debesų susidarymo, tačiau šis fenomenas pilnai nėra paaiškintas iki šiol.
Pirmą kartą sidabriški debesys buvo aprašyti 1884 metais. Ilgą laiką manyta, kad jie susideda iš vulkaninių arba kosminių dulkių, bet dabartiniai tyrimai su raketomis parodė, kad sidabrinių debesų kilmė gali būti panaši į plunksninių.
Pasak fizikų A.Dubiečio ir R.Balčiūno, didžiausia tikimybė pamatyti sidabriškuosius debesis Lietuvoje yra pirmąjį liepos mėnesio dešimtadienį. „Pasitaikė atvejų, kai sidabriškieji debesys buvo matomi net penkias ar daugiau naktų paeiliui“, – teigė mokslininkai.
Mokslininkai mano, kad pastarųjų dešimtmečių sidabriškųjų debesų susidarymą ir jų palaipsnį jų didėjimą gali lemti klimato kaita.
