Sekite 15min Google
Šiuos klausimus tyrinėja Lietuvos istorijos instituto įgyvendinamas projektas „Kompartijos narys sovietinėje Lietuvoje ir Latvijoje. Socio-kultūrinė perspektyva“. Projektas įgyvendinamas laimėjus Lietuvos mokslo tarybos skelbtą mokslininkų grupių projektų finansavimo konkursą.
Apie atliekamą tyrimą išsamiau pasakoja projekto vadovas, Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Saulius Grybkauskas.
– Buvusi politikų, visuomenės veikėjų narystė komunistų partijoje tampa vis aktualizuojama tema. Ar planuojant šį mokslinį projektą informacinis fonas turėjo įtakos?
– Tikrai taip. Ir pats buvau nustebęs, kad mūsų visuomenė, kartais net istorikai mažai žino apie partiškumą: kas buvo komunistų partija, kaip ji veikė, kaip buvo tampama partijos nariu. Visuomenei pradėjus diskutuoti pasirodė įvairių neatitikimų, netikslumų. Pavyzdžiui, neatsižvelgiama į tai, kad stojant į partiją buvo būtinas kandidato stažas. Bent prieš metus reikėdavo pateikti dokumentus, tada priimdavo kandidatu tarsi bandomajam laikotarpiui.
– Taigi buvo visa procedūra – tapti komunistų partijos nariu nebuvo nei greita, nei paprasta?
– Taip, procedūra buvo gana sudėtinga. Jei esi kandidatas ir nepasirašai toliau stoti į partiją, tai jau faktiškai vos ne vilko bilietas – bet kokios durys tolesnei karjerai uždaromos. Taigi šio projekto pradžia buvo noras pasižiūrėti tapimo komunistų partijos nariu procedūras: kaip mes įsivaizduojame ir kaip buvo iš tiesų.
Kitas projekto dėmuo yra žymiai akademiškesnis. Tai mūsų to meto visuomenė: kodėl ji stojo į partiją, kas stojo, ką ten veikė, kaip buvo vertinamas pats stojimo faktas. Mes įsivaizduojame, kad jau viską apie tai žinome. Bet būti komunistu Stalino laikais ir būti komunistu vėlyvuoju Brežnevo laikotarpiu – visai kas kita. Labai įdomu pasižiūrėti, kaip veikė pirminės partinės organizacijos, kurios buvo ne tik kiekvienoje gamykloje, bet ir didesniame ceche. Iki pat Brežnevo valdymo pradžios išlikę daug autentiškų pasakojimų, diskusijų. Pirminėse partinėse organizacijose žmonės tuo metu diskutuoja net apie santykius šeimoje, daug bylų dėl smurto artimoje aplinkoje, auklėjami blogai besielgiantys vyrai. Nors Latvijos archyvinėje medžiagoje radau ir kitą atvejį: moteris rašė skundus apie smurtaujantį vyrą. Paaiškėjo, kad vyras visai nesmurtavo: moters tikslas buvo, kad vyrą išmestų iš partijos ir kad jai po skyrybų atitektų butas. Aišku, tokie atvejai reti.
Vėlesniais Brežnevo laikais diskusijos tampa trafaretinės, formalios: visi jau išmokę, ką kalbėti ir ko nekalbėti. Iki tol išlikę dokumentai atidengia kasdienybę, kurioje daug visokių kuriozų. Pavyzdžiui, net Chruščiovo laikais – jau nekalbant apie Stalino – būta atvejų, kai pats partijos sekretorius organizuoja spekuliacijas gamyklos viduje, produkcijos išnešimą.
Rinkdamas medžiagą, kaip įstaigose veikė pirminės partinės organizacijos, Latvijoje atsirinkau Medicinos universitetą, VEF radijo gamyklą, kai kuriuos kolūkius. Tą patį darau ir Lietuvoje: žiūriu Vilniaus universiteto, taip pat gamyklų pirminių partinių organizacijų stenogramas. Lygindamas, kaip tos organizacijos veikė gamyklose, o kaip – aukštojo mokslo institucijose, pamatai gyvą visuomenės gyvenimą.
– Kadangi jau prakalbote apie šaltinius, įdomu, ar ketinate rengti ir interviu su buvusiais komunistų partijos nariais?
– Pagrindinis šaltinis yra pirminė partinė medžiaga: organizacijų protokolai, stenogramos, veiklos pažymos. Papildydamas medžiagą remiuosi ir interviu, bet čia iškyla problema. Kalbėdamas su žmogumi turi pristatyti projektą, dėl kurio jį kalbini. Viena yra kalbėtis kokia nors socialine tema. Kita – kai pasakai, kad tyrinėsi kompartiją ir kodėl pašnekovas tapo komunistu. Tada žmogus pradeda galvoti, kad jis gal nelabai nori apie tai pasakoti.
Partiškumas žmogui yra vienas iš momentų: nėra taip, kad jis matytų save kaip komunistą ir norėtų dvi valandas apie tai kalbėti. Mano rastas sprendimas – prieiga prie Latvijos sakytinės istorijos archyvo ir jame saugomų tūkstančių interviu. Juos peržiūrint galima rasti labai įdomių dalykų apie stojimą į partiją. Šie interviu yra vėlesniojo laikotarpio, taigi padengia tai, ko jau nėra archyvuose; kaip minėjau, juose nuo aštuntojo dešimtmečio medžiaga tampa labai formali. Be to, viena yra iškart klausti žmogaus, kodėl stojo į partiją – jis gali pasijusti lyg tardomas. Tačiau kitas dalykas – jei bekalbant žmogus neklaustas pats pamini, kad buvo partijos narys.
– Projekto apraše teigiama, kad nors apie komunizmą yra daug mokslo darbų, visgi maža informacijos apie eilinį komunistą, apie individo patirtį. Kaip šiame projekte apibrėžiamas eilinis komunistas? Ar tai buvo gana homogeniška grupė, ar visgi ir tarp jos narių buvo esminių skirtumų?
– Publika buvo įvairi. Apskritai buvo įvairios stojimo į partiją bangos. Būdavo, kad žmogus ilgai vengia, nenori stoti į partiją, o tada kolektyve kažkodėl masiškai tampama partijos nariais.
Šiame projekte taip pat domiuosi ir pirminės partinės organizacijos partiniu sekretoriumi: koks jo santykis su administracija, kaip perima rajono valdžios nurodymus, kaip juos retransliuoja į apačią. Įdomu stebėti, kaip iš LKP Centro komiteto išeina nurodymas pasvarstyti kokį nors klausimą. Bet kol jis atsirita iki pirminės organizacijos, jau tampa visai kitokiu. Pavyzdžiui, 1959 m. vyko Latvijos nacionalinių komunistų valymas. Pirminiuose partiniuose susirinkimuose žmonės pradėjo kalbėti apie tai, kas atsitiko. Ir kai po to kokioje didelėje gamykloje apsilanko CK sekretorius ir pradeda kalbėti šia tema, žmonės apie tai jau žino daugiau, nei valdžia nori, kad jie žinotų. Tuo metu latviai visiškai nustojo stoti į komunistų partiją: jie pamatė, kad tai lyg ir ne jų organizacija.
Beje, apie šį latvių nacionalinių komunistų vadovybės valymą kalbėta susirinkimuose ir Lietuvoje. Partinė miesto ar respublikos valdžia bandė suvaldyti, kad viskas neišaugtų į didesnę diskusiją. Čia ir buvo įdomus dėmuo: kaip partinei organizacijai duoti iniciatyvos, bet kartu ir nepaleisti jos per daug. Skirtingais laikotarpiais tai pasireiškė skirtingais būdais. Pavyzdžiui, dar Stalino laikais svarstyta, kad VU yra per mažai komunistų. Iš CK atvykęs instruktorius vietos organizacijai sako: jūs turite rodyti iniciatyvą, principingiau kritikuoti dėstytojus, profesūrą. O vietinis atsako: kaip mes rodysime, jei negavome iš viršaus tokio nurodymo? Taigi, viena vertus, pirminės partinės organizacijos turėjo kelti klausimus, informuoti centrinę valdžią apie rūpimas problemas. Kita vertus, tuo pat metu iniciatyvos buvo slopinamos.
Pavyzdžiui, Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje vienu metu komunistai aktyvistai norėjo užvaldyti gamyklą. Chruščiovo valdymo laikotarpiu tęsėsi armijos ir KGB kontingento mažinimas. Atleistus karininkus, puskarininkius įdarbindavo gamyklose. Tie kariškiai buvo jau daug ragavę, be to, nepatenkinti Chruščiovo elgesiu, jautė, kad jų teisės pažeidžiamos. O direkcija buvo lietuviai, inžinieriai, kurie partinėje dvasioje nelabai ir gaudėsi. Taigi tie seni komunistai pradėjo juos auklėti, aiškinti, kaip reikia valdyti gamyklą. Įvyko konfliktas.
– Bet buvę karininkai gamyklos valdymo neperėmė?
– Ne. Vis tiek adminstracija dažnai būna gudresnė nei eiliniai komunistai. Tai, žiūrėk, kuris eilinis darbo vietoje prisigėrė, į blaivyklą pateko – ir viskas, taip ir sutvarko. Buvo paskirtas naujas, labai griežtas, autarkiškas vadovas, kuris greitai viską išsprendė.
– Užsiminėte, kad latviai ne taip aktyviai stojo į komunistų partiją. Ar tam galėjo būti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, kultūrinės ar religinės?
– Nemanau. Latvijoje tiesiog anksčiau prasidėjo industrializacija, ten plūstelėjo daugiau žmonių iš kitų sovietų respublikų. Lietuvoje labai retai į kolūkius kėlėsi žmonės iš kitų respublikų, o Latvijoje taip buvo. Ypač Ziemgalos krašte, kur buvo stambūs ūkiai. Atvykę rusakalbiai ten pradėdavo įvedinėti savo tvarką. Daugelis jų jau atvykdavo būdami komunistai.
Šiame projekte mane taip pat domina pats priėmimo į komunistų partiją procesas. Žmogus ne šiaip pasako „noriu“ ir pasirašo. Stalino ir Chruščiovo laikais reikia pasiruošti atsakyti į klausimus – išmokti įstatus, žinoti programas. Klausinėdavo, kokius laikraščius žmogus skaito, apie tarptautinę Izraelio politiką, įvykius Kanadoje, kas kokios užsienio šalies premjeras. Stalino laikais, iki maždaug 1955 m., pagrindinis klausimas buvo „kas tavo tėvai, kur tavo broliai“. Jei broliai ar kiti šeimos nariai per karą buvo legionieriai – viskas, nepriims. Labai daug bylų, parodančių, kad žmogus iš pradžių priimtas į komunistų partiją, o paskui išmestas, nes nuslėpė legionieriaus brolio praeitį. Taip pat klausinėdavo, ar kandidatas turi giminių užsieny, ar yra pabėgusių iš Lietuvos. Stalino laikotarpiu į tai žiūrima labai griežtai. Chruščiovo laikais jau yra persvarstymų. Jei Stalino laikais žmogus neįstojo į partiją dėl legionieriaus šeimoje, tai Chruščiovo laikais jau galėjo įstoti.
Aišku, būta ir antisovietinių nuotaikų. Kartais žmonės net mamai ar tėvui nepasakydavo, kad įstojo į komunistų partiją. Arba pranešdavo jau vėliau, kad tapo komjaunuoliu. To laikotarpio spaudoje labai aiški takoskyra: štai yra senas, retrogradiškas kaimas, atsilikę tėvai ir štai iniciatyvūs komjaunuoliai vaikai, kurie įžvelgia šviesą tarybinėje raidoje, nori tapti modernumo agentais ir eiti į priekį.
– Kaip istorikai traktuoja atsisakymą stoti į komunistų partiją? Ar tai suvoktina kaip maištas, pasipriešinimo forma, ar visgi tokios formuluotės pernelyg stiprios?
– Tai sudėtingas klausimas. Traktuoti galima visaip. Šiandien galima sakyti: man siūlė, bet aš nestojau. Kiti sako, kad buvo komjaunuoliais, bet į partiją nestojo, nes tai jau buvo riba. Stojimas į partiją – ypač Brežnevo laikotarpiu – laikytas žingsniu dėl karjeros. Bet yra ir kita interpretacija, kuri dabar labai gaji. Būdavo sakoma: lietuvi, stok į partiją, nes jei nestosi, atvykėlis iš Rusijos užims vadovaujantį postą, ir mes būsime priversti jam paklusti. Reikia, kad postus užimtų savi, lietuviai. Taigi klausimas, kiek čia suveikdavo patriotiškumo momentas. Žmonės dabar kartais net sako: kažkas turėjo aukotis, todėl aš stojau į partiją. Aš į tai žiūriu labai atsargiai. Žmogus visų pirma į partiją ėjo dėl savęs, savo karjeros. Natūralu, kad iniciatyvus, protingas žmogus nori siekti daugiau. Nors sovietmečiu netgi žodis „karjera“ buvo nepriimtinas. Turėjai būti toks pat, kaip visi, o ne karjeristas, kuris siekia kažko daugiau.
Beje, statistiškai mažesnė partiškumo dalis buvo tarp gydytojų.
– Nes jie vis tiek reikalingi nepaisant to, ar priklausė partijai?
– Taip. Gydytojo nepamėtysi – jis turi savo vardą. Aišku, jeigu norėjo tapti vyriausiuoju gydytoju, partiškumas buvo aktualu. Bet eiliniam gydytojui – ne itin. Radau įdomų dalyką: vienais metais būriui žmonių suteikti garbės daktaro vardai, ir tarp jų nebuvo nė vieno komunisto. Beje, vėliau į Sąjūdį įsiliejo labai daug medikų.
– Jau minėjote, kad stoti į partiją Stalino laikotarpiu buvo kas kita, nei Brežnevo. Tačiau ar apibendrinant visą laikotarpį galima išskirstyti tokiais etapais: štai tada tapti partijos nariu labiausiai skatino baimė, o tada – karjera? Ar visgi ir žmogus, ir sistema yra pernelyg pernelyg kompleksiški?
– Paprastai laikoma, kad iš pradžių stojimą lėmė įsitikinimai. Buvo idėjinių komunistų, be to, Stalino laikotarpiu veikė ir represijos. Tačiau iš tiesų idėjinis pakilimas, tikėjimas komunizmo ateitimi ir šviesa faktiškai buvo Chruščiovo laikotarpiu. Apskritai Chruščiovo koncepcija buvo tokia: visuomenė – tai komunistas. Jei kildavo kažkokių neaiškumų, Chruščiovas turėjo tokį atsakymą: „aš kaip komunistas pasakysiu“. Tai lyg aukščiau visko, atsakymas į visus klausimus.
Chruščiovas tikėjosi, kad po stalinizmo visuomenė užsikrės komunistiniu entuziazmu, patikės jo pažadu. Lietuvoje industrializacija, pramonės plėtra, būsto statybos įgijo pagreitį būtent Chruščiovo laikotarpiu. O dar kosmosas, Gagarinas, socialinio mobilumo galimybės... bet po to stagnacijoje atsiranda uždarumas. Žmonės pamato, kad viskas tampa lyg užrakinta, niekas nesikeičia. Tie patys asmenys sėdi tuose pačiuose postuose po 20 ir daugiau metų. Kyla klausimas ne ar stoti į partiją, o ar joje dar yra vietų. Pavyzdžiui, inteligentijai vietų skaičius buvo ribotas. Žinau atvejų, kai inteligentui buvo pasakyta: priimsime tave į partiją, jei įkalbėsi dar du darbininkus stoti drauge. Tada inteligentas vaikščiodavo su buteliu pas darbininką ir įkalbinėdavo jį stoti tam, kad pats galėtų tapti nariu.
– Kokie lauktini šio projekto rezultatai?
– 2028 m. pabaigoje turėtų pasirodyti monografija, kurią išleis Lietuvos istorijos institutas. Įgyvendindamas šį projektą bendradarbiauju su Latvijos istorikais. Jie taip pat norės prisidėti rengiant knygą apie Lietuvos ir Latvijos kompartijos narius.
......
Projektas „Kompartijos narys sovietinėje Lietuvoje ir Latvijoje. Socio-kultūrinė perspektyva“ įgyvendinamas laimėjus Lietuvos mokslo tarybos skelbtą mokslininkų grupių projektų finansavimo konkursą (sutarties nr. S-MIP-25-87).