Paroda parengta bendradarbiaujant su tarptautiniu partneriu – Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi (Mucem) Marselyje.
Parodoje rekonstruojami trys istoriniai prisistatymai Paryžiuje – 1900 ir 1937 metų pasaulinėse ir 1935 metų Baltijos šalių liaudies meno parodose. Kiekvienas istorinis prisistatymas Paryžiuje atspindi skirtingą Lietuvos valstybingumo etapą, bet visus jungia viena idėja: kultūrinė diplomatija per etninę kultūrą ir meną yra vienas svarbiausių būdų reprezentuoti save, formuoti tapatybę ir įtvirtinti Lietuvos vietą Europoje.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė teigia, jog paroda skirta visiems, kuriems svarbu kultūros galia – tiek praeityje, tiek šiandien: „Anuomet kultūrinė diplomatija ne tik padėjo Lietuvai būti išgirstai pasaulyje, bet ir formavo mūsų tapatybę. Taip jau atsitiko, kad parodą atidarome tuomet, kai kultūros laukas Lietuvoje vėl aktyviai reiškia savo poziciją. Tai leidžia parodai tapti ne tik istoriniu pasakojimu, bet ir šiandienai aktualiu priminimu apie kultūros galią – gebėjimą būti balsu, vertybių puoselėtoja ir valstybės veidu.“
Šių istorinių parodų eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių surinkti į vieną vietą.
1900: kultūra kaip protestas
1900 metais Lietuva tebebuvo Rusijos imperijos vakarų pakraštys, bet vykstant Pasaulinei parodai Paryžiuje, Trocadéro etnografijos muziejaus vestibiulyje pasirodė ir nedidelė lietuvių ekspozicija su užrašu „Lithuanie“.
„Lietuvos vardas tuo metu neegzistavo oficialiame politiniame žemėlapyje, todėl toks pasirodymas tapo drąsia politine deklaracija – savotišku protestu, politinio pasipriešinimo carinei valdžiai aktu, kuris skelbė: mes esame, mes kuriame, mes turime savo kalbą, kultūrą ir tradicijas“, – sako parodos kuratorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Ekspozicija Trocadéro etnografijos muziejuje buvo parengta etnografiniu principu, o pagrindinę 1900 metų pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvos skyriaus ekspozicijos vietą užėmė atkurta „lietuviška grinčia“. Joje eksponuoti baldai, tekstilė ir šventiniais rūbais aprengti manekenai, kurie vaizdavo tradicines piršlybas.
„Norėta atspindėti valstiečių gyvenamąją aplinką, nes būtent joje net iki XIX amžiaus pabaigos buvo išsaugoti tradicinės gyvensenos bruožai, rodantys tautos savitumus. Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo susiformavusių muziejininkystės tradicijų, eksponatai buvo renkami tiesiogiai kaimuose“, – tęsia M.Lebednykaitė.
JAV, kur lietuvių emigrantų bendruomenei ir kilo idėja pristatyti Lietuvą Pasaulinėje parodoje, Europoje ir Rytų Prūsijoje buvo įkurti Parodos organizavimo komitetai, bendravę su Lietuvos inteligentais. Nepaisant atstumų ir politinių suvaržymų, organizatorių darbas buvo itin kruopštus: ieškota eksponatų, atlikta jų atranka, rengti eksponatų sąrašai. Eksponatai į parodą išgabenti slapta, kontrabandos būdu.
Lietuvių dalyvavimas 1900 metų pasaulinėje parodoje buvo pastebėtas – Lietuvos skyrius pelnė 12 apdovanojimų. Vis tik, svarbesnis pasiekimas buvo tai, jog dalis eksponatų po parodos buvo padovanoti Trocadéro etnografijos muziejui – vienam garsiausių ir seniausių Europoje.
„Patekti į jo rinkinius buvo ne tik garbė, bet ir politinis laimėjimas: pavergtos tautos paveldas įsirašė į Europos kultūros žemėlapį su užrašu „Lithuanie“. Tai buvo simbolinis gestas, liudijantis, kad net be valstybės statuso Lietuva gebėjo kalbėti apie save taip, jog jos kultūra buvo priimta, saugoma ir vertinama tarptautinėje erdvėje“, – sako M.Lebednykaitė.
1935: kultūra kaip bendrystės raiška
Per trisdešimt penkerius metus, praėjusius nuo 1900 metų parodos, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, iš esmės pasikeitė – iškovojo nepriklausomybę ir sukūrė savo valstybę. Paryžius išliko tarptautinės kultūros centru, todėl būtent čia norėjosi prisistatyti pasauliui jau kaip savarankiškai šaliai ir formuoti jos įvaizdį.
Tai įvyko 1935 metais Trocadéro etnografijos muziejuje surengtoje parodoje „Baltijos šalių liaudies menas“, pristačiusioje vertingiausius liaudies meno pavyzdžius. Modernėjant visuomenei, senieji artefaktai traukėsi iš kasdienio gyvenimo, bet buvo išsaugoti muziejuose.
„Tai jau nebe iš kaimo atnešti buities daiktai, o atrinkti, įmuziejinti eksponatai, liudijantys tautos meistrystę ir išskirtinumą. Paroda leido parodyti, kuo Baltijos šalys panašios ir kuo skiriasi, o kartu – pabrėžti jų vienybę. Lietuvos išskirtinumas pristatytas kryždirbyste, Latvija didelį dėmesį skyrė juvelyrikai, o estai prisistatė medžio dirbiniais ir vestuviniais alaus bokalais. Visų trijų šalių bendrystę atspindėjo tekstilė, ypač išsiskyrė puošnios vestuvinės karūnos“, – pasakoja M.Lebednykaitė.
1937: kultūra kaip modernumo kalba
1937 metų pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime“ Baltijos šalys ir vėl nusprendė dalyvauti kartu bendrame paviljone ir parodyti kultūrinį ir politinį solidarumą. Lietuvai tai buvo dar viena proga pristatyti savo kultūrą tarptautinėje arenoje, tačiau šį kartą parodoje dalyvaujant ir profesionaliems menininkams.
„Rengiantis šiam pasirodymui etninė kultūra įgavo naują lygmenį, nes tapo įkvėpimo šaltiniu to meto menininkams. Taip prisistatymo pasakojime atsirado naujas lygmuo – kūrėjas, tradicija ir dialogas su praeitimi“, – atskleidžia M.Lebednykaitė.
Lietuvos ekspozicijoje keramikai, tekstilininkai, baldžiai ir kiti kūrėjai pristatė moderniai interpretuotus kūrinius, paremtus tradiciniais kaimo amatininkų pavyzdžiais. Eksponuota Liudviko Strolio, Vytauto Kazimiero Jonyno ir Jono Prapuolenio, Adomo Galdiko, Liudo Truikio ir kitų autorių kūryba.
Šiuolaikinio meno intervencijos
Vienas iš šios parodos išskirtinumų – šiuolaikinio meno intervencijos, kurias į parodos kuratorių audžiamą tankų ir daugiasluoksnį etnografijos, kultūrinės diplomatijos ir tapatybės audinį įpynė menotyrininkė, šiuolaikinių meno kūrinių intarpų parodoje kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.
Greta istorinių, etnografinių objektų lankytojai išvys žinomų šiuolaikinio meno kūrėjų Andriaus Ermino, Lauros Garbštienės, Mortos Jonynaitės, Žilvino Landzbergo, Linos Lapelytės ir Lauros Stasiulytės kūrinius.
„Šiuolaikinio meno intervencijos į parodos pasakojimą išreiškia siekį sukurti įsivaizduojamus tiltus tarp praeities ir šiandienybės, įsivaizduojamos senovės ir (nenu)spėjamos ateities, politinės reprezentacijos ir individualumo, globalumo ir vietiškumo, stabilios tapatybės ir takių jos pavidalų. Tapatybės apibrėžtys tampa sudėtingesnės, veikiamos vietinių tradicijų, tarptautinių tendencijų ir technologijų. Šiuolaikinių kūrėjų žvilgsnis į tapatybę yra refleksyvus, analizuojantis istorijos įtaką dabarties savimonei. Kritiškas – kvestionuojantis stereotipus ir normas. Nostalgiškas – išreiškiantis ilgesį prarastai ar transformuotai praeičiai“, – dalinasi J.Marcišauskytė-Jurašienė.
Tarptautinė Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“, surengta kartu su Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejus (Mucem) Marselyje bei Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, atidaroma 2025 metų lapkričio 26 dieną 18 valandą ir veiks iki 2026 metų rugsėjo 13 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje. Atidarymo renginio svečių laukia Linos Lapelytės sukurtas performansas „Damos“. Vėliau parodą aktualizuos renginių ciklas, ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai moksleiviams.
