Kaip skelbia Lietuvos rašytojų sąjunga, atsisveikinti su velione bus galima antradienį nuo 16 iki 21 val. ir trečiadienį nuo 9 iki 12.30 val. Vilniuje, Laidojimo namuose Paco g. 4. Šv. Mišios už mirusiąją vyks balandžio 21 d. 18 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Urna išnešama trečiadienį, balandžio 22 d., 12.40 valandą. Velionė bus laidojama Kauno Karmėlavos kapinėse.
A. Puišytė gimė 1930 m. sausio 4 d. Jurbarko rajone Jurgeliškiuose. Iki 1952 m. mokėsi Jurbarko vidurinėje vakarinėje mokykloje. Prieš pat abitūros egzaminus (išbuožinus tėvą) jai teko bėgti iš tėviškės dėl grėsusių represijų. Abitūros egzaminus ji išlaikė eksternu Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Gavo brandos atestatą, bet studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros neturėjo teisės, nes stojant į aukštąją mokyklą reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo.
1955 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos mokyklą, įgijo farmacininkės specialybę. 1955–1969 m. dirbo Kauno vaistinėse, vėliau – Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyresniąja moksline bendradarbe, Kauno menininkų namuose. 1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.
A. Puišytė parašė ir išleido per trisdešimt eilėraščių ir poemų rinkinių, poezijos knygų vaikams, pjesių lėlių teatrams, memuarų, eseistikos rinkinių. Kritikai ir skaitytojai pabrėžė, kad jos lyrika ypatinga, išsiskirianti – tai vidinės harmonijos paieška, senosios lietuvių ir baltų mitologijos motyvai, maldos ir meditacijos aidai. A.Puišytės tekstais kompozitoriai Konradas Kaveckas, Vytautas Jurgutis yra sukūrę muzikos kūrinių, Vytautas Miškinis ir kiti – kūrinių vaikų chorams.
1990 m. pirmajame visuotiniame nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos, jau atsiskyrusios nuo sovietinės organizacijos, susirinkime A. Puišytės poezijos rinktinė „Neužmirštuolių skliautas“ nominuota Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Dar kartą šiai premijai poetė buvo nominuota 2019 m. (už kūrybos rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“ (2005 m. ) ir poezijos knygą „Vienintele neišsakoma būtie“ (2019 m.), taip pat 2025 m. už ilgametį kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.
Kaip rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos pranešime, svarus ir A. Puišytės įnašas į vertimų lauką. Ji meistriškai išvertė garsiuosius vokiečių poetus Friedrichą Hölderliną, Novalį, o 2024 m. – ir visą pluoštą vienos žymiausių Ukrainos poečių Linos Kostenko eilėraščių. Už 2024 m. išleistą vokiečių klasikinės poezijos atstovų F. Hölderlino, Novalio, Rainerio Marijos Rilkės vertimų knygą „Styga ir vėjas“ ji pelnė 2025 m. „Poezijos pavasario“ prizą už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą.
A.Puišytė parengė ir memuaristikos, pokalbių, eseistikos, straipsnių knygų. Ryški jos pagarba ir meilė pažinotiems kūrėjams – Antanui Miškiniui, Marcelijui Martinaičiui, Rūtai Staliliūnaitei, Juozui Grušui, Bernardui Brazdžioniui. Viena ryškiausių pastarųjų metų jos knygų – „Žodžio šviesa didžiojoj kryžkelėj“ (2024 m.), čia spausdinami visi B. Brazdžionio laiškai, rašyti A. Puišytei nuo 1978 metų iki poeto mirties.
2025 m. A.Puišytei įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos Šimtmečio premija. Jos kūryba taip pat yra pelniusi prestižines „Poezijos pavasario“, Jono Aisčio, Salomėjos Nėries premijas, poetė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai, jai įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, Kauno miesto Santakos garbės ženklas.
Prezidentas pareiškė užuojautą dėl A.E.Puišytės-Grigaliūnienės mirties
„Lietuva neteko iškilios kūrėjos – poetės ir vertėjos, kurios gyvenimas ir darbai liudija ištikimybę žodžiui, dvasinėms vertybėms ir tautos kultūrai. Aldonos Elenos Puišytės-Grigaliūnienės kūryba išsiskyrė ypatinga vidine harmonija, jautriu santykiu su tradicija, mitologija ir žmogaus būtimi“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Pasak šalies vadovo, poetės kūrybinis palikimas yra reikšminga lietuvių literatūros dalis, o jos tekstai, kupini gelmės ir dvasinės šviesos, ilgus metus lydėjo skaitytojus ir įkvėpė naujas kartas.
„Netekome ne tik talentingos poetės, bet ir atsidavusios kultūros puoselėtojos, kurios indėlis į lietuvių literatūrą, vertimus bei kultūrinį gyvenimą išliks svarbus ir ateityje. Jos darbai praturtino lietuvių kalbą, atvėrė pasaulinės poezijos horizontus ir stiprino mūsų kultūrinę tapatybę“, – teigė Prezidentas.
Prezidentas taip pat pabrėžė poetės pilietinę laikyseną, jos indėlį į rezistencinę veiklą ir ištikimybę laisvės idealams.
Šalies vadovas reiškia nuoširdžią užuojautą velionės artimiesiems, bičiuliams, kolegoms ir visai Lietuvos kultūros bendruomenei.
