Sekite 15min Google
Vieną pirmųjų šio spektaklio pasirodymų, užfiksuotų vaizdo įraše, rugsėjo 17 d. 20 val. kartu su Vilniaus miesto savivaldybe kvies pamatyti jo kūrėjai. Ateiti gali visi smalsūs Vilniaus miesto gyventojai ir svečiai, renginys bus nemokamas. Jį 19 val. pradės įžanginės diskusijos ir pokalbiai su operos lauko profesionalais.
Puikiai žinoma Giacomo Puccini opera – dažno jaunojo vokalisto pradžia. Juk ir pats kūrinys pasakoja apie jaunų Paryžiaus menininkų sunkumus, kelią profesijos aukštumų link ir asmeninius iššūkius. Taip anuomet užgimė dar neregėtas darinys – antrasis profesionalus operos teatras šalies istorijoje – „bohemiečiai“. Tai – kolektyvas, kurio pagrindine misija visad išliko jaunųjų operos solistų atvedimas į didžiąją sceną, būtent jiems suteikiant galimybę atlikti pagrindines partijas.
Pirmuosiuose spektakliuose personažus kūrė jų bendraamžiai, tarp kurių – tokie šiandien puikiai žinomi solistai kaip Asmik Grigorian ir Edgaras Montvidas. Tai pirmieji „bohemiečiai“, kuriuos kartu su visa nepakartojama 2006 m. spalio 25 d. grupės sudėtimi galės išvysti žiūrovai Rotušės aikštėje.
Režisierės D.Ibelhauptaitės sprendimu, veiksmo laikas „Bohemoje“ buvo tiek „sušiuolaikintas“, tiek ir atitolintas, – Sovietų sąjungos sudėtyje buvusi ir tremtis išgyvenusi Lietuva niekuomet iš tiesų nepatyrė šeštojo dešimtmečio svaigulio. Bent jau ne atvirai. Tad kol Puccini istorija persikėlė laiku pirmyn, Lietuvos žiūrovas atsuko laikrodį atgal į tikriausiai tik kine matytą praeitį.
Tam pasitarnavo ne tik įspūdingos britų scenografo Dicko Birdo dekoracijos, bet ir į teatro bei mados istoriją įsirašę Juozo Statkevičiaus kostiumai, sukurti iš dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų ir persiūtų bei netikėtai panaudotų drabužių ir kailių atplaišų. Juos papildė kas kartą net kelias valandas prieš spektaklį plaukų meistrių rankomis kurtos autentiškos to laikmečio šukuosenos. Choro atlikėjai ir gausus būrys tuomet dar studijavusių aktorių pasakojo, jog rodant kelis spektaklius iš eilės jie net nustodavę ardyti šukuosenas po kiekvieno spektaklio, - tvirtai suformuotos jos galėdavo „atlaikyti“ net porą pasirodymų.
Neblėstantį „Bohemos“ įspūdį sustiprino ir tam laikotarpiui naujas dalykas – kinematografiškumas scenoje. Statiškas, komentatoriaus rolę atliekantis choras operoje staiga virto individualiais, charakteringais Paryžiaus gyventojais, pasakojančiais savo gyvenimo istorijas. Publika šio spektaklio stebėti eidavo po kelis kartus, išbandydami vis kitas vietas salėje. Tai visiškai pakeisdavo spektaklio įspūdį, – tiek detalių buvo apgyvendinta kiekviename scenos kampelyje, kiekvieno solisto, aktorius ir choristo vaidmenyje.
Kalbant apie solistus, jų personažų linijos buvo sustyguotos lyg pati partitūra ir pripildytos ne tik emocijų, bet ir fizinių užduočių, netgi triukų, pavyzdžiui, Laimono Pautieniaus Šonaro salto ar A. Grigorian Miuzetės šuolis iš antro „Momus“ kavinės aukšto. Beje, pasirinkti Asmik atlikti Miuzetės vaidmenį buvo neįprastas D.Ibelhauptaitės sprendimas, kurio toliaregiška mintis atsiskleidė tik žymiai vėliau: režisierė norėjo, jog operos žvaigždžių šeimoje užaugusi Asmik susikurtų savo unikalų karjeros kelią. Turbūt niekas nedrįstų teigti, jog tokios priemonės nepasiteisino.
O Asmik, kartu su Mimi partiją atlikusia Sandra Janušaite, nenustygo išbandyti dar daugiau spalvų ir kartą nusprendė apsikeisti vaidmenimis, ramindamos režisierę ir dirigentą , jog jų batų dydžiai sutampa, tad problemų su kostiumais nekils. „Mes kalbame apie dvi pagrindines dideles roles, o jos – apie batus!“, – prisiminusi šiandien juokiasi D.Ibelhauptaitė.
„Bohema“ atvėrė kelius ne tik to meto jauniesiems operos talentams Lietuvoje, bet ir leido trupei pritraukti užsienio atlikėjų įtvirtinti operai šiandien būdingą tarptautinį mastelį. Rodolfo vaidmenyje bėgant metams buvo galima išvysti tenorus iš kaimyninės Latvijos, kitų Europos šalių ir net Australijos. O štai prancūzas Sébastien Guèze ne kartą grįžo dirbti su VCO ir net sukūrė didžiulį Fausto vaidmenį.
Daugybė aktorinių užduočių leido solistams jaustis užtikrintai, bet ir kartu improvizuoti. Deja, ne visa scenoje akimirksniu užgimusi kūryba baigiasi sėkmingai. Vieno spektaklio metu neatsargus judesys su sunkiu rekvizitu scenoje baigėsi prakirsta Koleną dainavusio Egidijaus Dauskurdžio galva. Šokas buvo toks, jog kiti solistai... net nesustabdė mizanscenos ir spėjo sudainuoti ikolegos partiją, kol šio kraują, plūdusį iš žaizdos, užkulisyje, lyg taip būtų užrašyta operoje, stabdė solistės. Viskas baigėsi sėkmingai, tačiau nuo to laiko ši scena buvo repetuojama žymiai atidžiau.
Pirmą kartą Lietuvoje dirbęs scenografas Dickas Birdas atvėrė netikėtas tuometinės Kongresų rūmų salės (dabar – LVSO koncertų salė) galimybes, įrodydamas, jog stebuklui sukurti užtenka tinkamo triuko. Žiūrovus stebino Paryžiaus stogai ir palėpės, vėliau prieš jų akis virsdavę šurmuliuojančia Monmartro aikšte.
Tikriausiai pirmą kartą Lietuvos operos istorijoje žiūrovai audringais plojimais apdovanodavo ir scenos technikus. Tuo metu netikėta buvo ir tai, kad devyniasdešimt procentų pinigų šiam grandioziniam pastatymui buvo surinkta iš privačių rėmėjų ir didelių verslo kompanijų, kas atgaivino ilgą ir vaisingą šiuolaikinės mecenatystės kelią Lietuvoje.
Nė vienam operomanui nereikia pasakoti, kas nutiko po pirmųjų „Bohemos“ spektaklių Vilniuje. Naujas teatras tuomet gimė iš idėjos ir didžiulio noro kurti taip, kaip teisinga atrodė patiems kūrėjams. Dalia Ibelhauptaitė, Gintaras Rinkevičius, Juozas Statkevičius tapo bene pirmąja tokio tipo kūrybine komanda.
Išbandę jėgas užsienyje ir ten įvertinti, jie grįžo į Lietuvą statyti saugių kūrybos salų tiems, kurių nepastebėjo kiti, arba tiems, kas nežinojo, kur ir ar apskritai gali grįžti. Šalia jų Lietuvoje brendo net ir būsimos batutos žvaigždės – scenoje pasirodydavusiame vaikų chore dainavo šiandien tarptautinę karjerą vystanti dirigentė Giedrė Šlekytė bei dabartinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meno vadovas Martynas Stakionis. Daugybę gerai žinomų pavardžių atrastume ir tarp čia veikusių aktorių, šiandien išsibarsčiusių po darbus televizijose bei dramos teatruose.
Daugeliu savo sprendimų anuomet „bohemiečiai“ stebino, atrodė kitokie, alternatyvūs. Akivaizdu, jog jų starto išsišokimas oficialiai tapo istorine žyme ir įsirašė į nacionalinės svarbos operos puslapius. Per paskutiniuosius 20 metų sukurta dešimtys spektaklių, koncertinių programų, užauginta visa kartą ryškiausių operos žvaigždžių, garsinančių šalies vardą pasaulyje.
Tuo tarpu pati „Bohema“ ne kartą atgimė ir kitose scenose: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o vėliau ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur galėjo ir toliau tapti tramplynu naujausioms operos kartoms sužibėti. Čia ji ir bus gyvai parodyta paskutinį kartą šių metų gruodį: „Visada žinojau, kad spektakliai negali gyventi per ilgai, ypač tie, kurie buvo sukurti auginti jaunimą.
Mūsų dvidešimtmetis yra puiki proga pamatyti „Bohemą“ tokią, kokia ji buvo premjeroje, su tokia sudėtimi, kokios jau nebus, ir tuomet, po paskutinio rodymo LNOBT scenoje, atsisveikti su ja kaip su praėjusiu mūsų veiklos etapu, neuždarant savęs į gyvo muziejaus stendą, o stengiantis ir toliau kurti naujus, aktualius dalykus, žvelgti pirmyn.“, – pasakoja D.Ibelhauptaitė.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
