Kiek uždirba menininkai
Apie tai, kiek iš tiesų uždirba menininkai, kalbėjo kultūros analitikas ir Lietuvos kultūros tarybos (LKT) narys Vaidas Jauniškis.
Remdamasis atliktais tyrimais jis teigė, kad meno kūrėjų organizacijos nėra suinteresuotos skirti daugiau pinigų kūrėjų atlyginimams: „LKT pripažintų strateginėmis organizacijų sąmatose autoriams tenka 16 proc. visos skirto projekto sumos, o meno kūrėjų organizacijos teskiria 11 proc.“
Pasak jo, didžiausius atlyginimus moka teatro ir muzikos kūrėjams, gerokai mažiau mokama vizualiojo meno atstovams, o labiausiai nuskriausti yra rašytojai. V.Jauniškio manymu, tai gali būti susiję su tuo, kad teatre ar muzikoje autoriai gali tiesiog atsisakyti dirbti, o štai leidyboje vyrauja požiūris „jeigu tu nesukursi knygos, tai bus kitas autorius“.
V.Jauniškis kalbėjo ir apie kūrėjų stipendijas. Jis sakė, kad kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Suomijoje – sąlygos yra geresnės. Antai Suomijoje stipendija menininkui yra lygi vidutiniam darbo užmokesčiui, ji gali būti skiriama iki 10 metų, taip pat jos dydis priklauso nuo pasiekimų.
„Lietuvoje vyrauja truputį priešinga pozicija. Vis dėlto, nuo kitų metų stipendijos dydis sieks nebe 600, bet 800 eurų, be to, gali atsirasti galimybė jauniesiems menininkams gauti ją dvejiems metams. Tiesa, Seime artėja biudžeto svarstymas, tad neaišku, ar žinios bus linksmos“, – kalbėjo V.Jauniškis.
Net 76 proc. jų rinktųsi tą patį gyvenimo kelią.
„Reikia turėti omeny, kad iš 10 700 menininkų (tiek šiuo metu Lietuvoje jų yra) 73 proc. dirba su individualios veiklos pažymomis arba verslo liudijimais. 41 proc. menininkų iš kūrybos gauna iki 300 eurų per mėnesį, tik 6,6 proc. gauna nuo 900 iki 1200 eurų per mėnesį, kas yra mažiau nei vidutinis atlyginimas. O štai linksmos žinios yra tokios – nepaisant to, kad menininkai dirba vidutiniškai 54 valandas per savaitę (įprasta darbo savaitė yra 40 valandų) ir susiduria su mažu atlyginimu, net 76 proc. jų rinktųsi tą patį gyvenimo kelią“, – teigė V.Jauniškis.
Reaguodama į paskutinį V.Jauniškio sakinį A.Niauronytė teigė, kad kultūros lauke daugiausia dirba idealistai. Anot jos, tai ypač buvo būdinga atgavus nepriklausomybę, kada kuriantiems rūpėjo prasmė ir kūryba, bet ne pinigai. „Visgi situacija po truputį keičiasi – jeigu nėra pinigų, tai ir kultūra yra skurdi“, – kalbėjo moderatorė.
Asmeninį pavyzdį pateikė vertėja Irena Aleksaitė. Jos teigimu, iš vertėjo atlyginimo išgyventi galima, tačiau yra gausybė „jeigu“. Norėdamas užsidirbti rašytojas, vertėjas ar kitas literatūros lauke dirbantis žmogus „turi būti pripažintas, mokėti greitai dirbti bei būti atsidėjęs finansinę pagalvę“. Tačiau net ir tokius rinkos reikalavimus atitinkantis asmuo šeimos išlaikyti negalės.
I.Aleksaitė pažymėjo, kad ypač sudėtinga yra jaunųjų vertėjų situacija. Jiems ne tik sunku įgyti reputaciją, bet ir leidyklos kelia kitokias sąlygas nei patirtį turintiems: „Prieš keletą metų viena garsi vertėja man paskambino ir pradėjo putotis: tu nepatikėsi, kokią sutartį man atsiuntė leidykla! Kaip pasakojo kolegė, joje buvo siūloma atiduoti visas teises visais įmanomais būdais iki gyvenimo pabaigos ir dar 70 metų po mirties. Tokiu atveju vertėjas turi tik vienintelį pasirinkimą – sutarties nepasirašyti ir netekti darbo. Tą pasiūlyti ir tegalėjau. Po mūsų pokalbio kolegė paskambino į aną leidyklą ir susakė jai viską, ką apie ją galvoja. Leidykla ėmė atsiprašinėti ir pasakė, kad supainiojo sutartį, kurią įprastai siunčia pradedantiems vertėjams. Tai apie ką mes kalbame?“
Maži vertėjų atlyginimai yra valstybės problema.
„Maži vertėjų atlyginimai yra valstybės problema, – mano I.Aleksaitė. – Valstybei kultūra, menininkas yra pačioje paskutinėje vietoje. Kai pas naujai išrinktą ministrą ateina kūrybinių sąjungų pirmininkai aptarti problemų, jis tiesiog naršo telefone. Tam kultūros ministeriui iš viso nusišvilpt! Taip autorius lieka vienas prieš leidyklą, iš kurių mažosios elgiasi padoriai, bet didelės!.. Aš to nesuprantu, nes leidykla be autoriaus yra niekas.“
I.Aleksaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad apie vertėjų atlyginimą Lietuvoje viešai diskutuoti negalima, nes dažnai sutartyse įrašomas konfidencialumo punktas.
Kai kurios valstybinio finansavimo peripetijos
A.Niauronytė pasiteiravo apie dažnai viešoje erdvėje užduodamą klausimą dėl LKT pateikiamų projektų sąmatų. Kartais nutinka taip, kad LKT jas atmeta, nes jų sumas įvertina kaip nepagrįstas.
„Jeigu leidykla sąmatoje įrašo didesnį honorarą kūrėjams arba kultūros darbuotojams, tai ekspertai sako, kad sąmata yra nepagrįsta, nors tie honorarai būtų kartais minimalūs“, – sakė ji.
Kartais mažesnį finansavimą gauna tos įstaigos, kurios iš viso nuvertina autorių.
Reaguodamas V.Jauniškis tikino, kad ekspertai sąmatą laiko nepagrįsta, neturėdami omeny autorių atlyginimo: „Yra kaip tik priešingai. Jau kelinti metai LKT vyrauja nuostata: autoriai turi gauti oresnį atlyginimą. Tad kai gaunamas finansavimas menininkams, reikia žiūrėti pasirašytas sutartis, mat jose dalis priklauso administracinėms išlaidoms. Kartais mažesnį finansavimą gauna tos įstaigos, kurios iš viso nuvertina autorių.“
Esu pastebėjusi, kad dizaineriai gauna adekvatesnius honorarus nei redaktoriai.
Leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė atkreipė dėmesį į nelygiavertį kai kurių meno profesijų darbo vertinimą:
„Mūsų leidykla leidžia nišines, akademines ir meno knygas, kurios didžiąja dalimi būna finansuojamos LKT arba be finansavimo negali pasirodyti, nes būtų per mažai jas perkančių žmonių. Esu pastebėjusi, kad dizaineriai gauna adekvatesnius honorarus nei redaktoriai. Jeigu LKT įrašai dizainerių honorarą, tai niekada negauni komentaro, kad sąmata išpūsta, nors už redaktoriaus įkainį tokių dalykų pasitaiko. Redaktorius gauna 150 eurų už lanką, kas, mano skaičiavimu, reiškia, kad visu etatu dirbantis redaktorius per mėnesį gauna mažiau nei 900 eurų į rankas. Tikrai labai siekiu savo redaktoriams atlyginimus didinti, bet tai labai sunku.“
Alternatyvūs finansų šaltiniai
Dažniausiai linksniuojami finansavimo šaltiniai Lietuvoje yra valstybė bei pajamos iš parduotų bilietų, knygų ar kitos meno produkcijos. Diskusijos metu buvo iškeltas klausimas apie alternatyvius finansavimo šaltinius.
Vienas iš būdų remti kultūrą yra mecenatystė. Titulo nenorėjęs prisiimti kultūros rėmėjas ir verslininkas Ignas Staškevičius teigė: „Įkūręs leidyklą „Sofoklis“ nesijaučiau joks mecenatas. Man tiesiog buvo smalsu išbandyti, kaip veikia šis verslo modelis.
Antai „Sofoklis“ leidžia pagal rinkos dėsnius veikiančią konvencinę literatūrą – nusiperkame autoriaus teises, išverčiame knygą į lietuvių kalbą, sumaketavę išspausdiname ir išvežame į knygynus. Jeigu skaitytojai ją išperka, lieka kažkiek pelno ir gali toliau planuoti savo veiklą. Kitas būdas gauti pinigų leidybai yra iš rėmimo. Jeigu man pačiam ateina noras perskaityti kažkokią knygą lietuviškai, ateinu pas „Sofoklio“ direktorę ir prašau ją išleisti. Ji pažiūri į mane lyg į kokį mecenatą ir sako: jūs gal už savo pinigus ją ir išleiskit, nes niekam, išskyrus jus ir dar keletą draugų, ji nereikalinga. Taip pat daro LKT ir daugiau gerų žmonių, kurie rūpinasi leidyba.“
Privačių rėmėjų turi ir leidykla „Lapas“. Ū.Ambrasaitė papasakojo, kaip užmegzti ryšį su verslininkais, galinčiais paremti kultūrą: „Savo leidyklą turiu daugiau nei 10 metų ir esu išgyvenusi įvairiausių etapų. Kartais jaučiausi optimistiškai, bet ateina laikas, kai supranti, kad visi tavo finansiniai resursai jau yra išsekę, investicijos dar negrįžusios, o jau reikia lėšų naujoms knygoms <...>. Tada pagalvojau, kad jeigu mes kaip leidykla kuriame produktą, kuris turi galimybę būti perkamas, kodėl nepasidalijus investicijos rizika su palaikančia bendruomene. Ir štai čia yra rizika kaip ir bet kokiame versle.“
„Kultūroje visada svarbūs du dėmenys: vienas – leidyklos (ar kitos meno institucijos) reputacija, kitas – investicija. Bestudijuojant magistrą Frankfurto finansų ir verslo vadybos mokykloje kilo tokia mintis – kodėl į kultūrą mums neįsivedus naujo žaidėjo? Versle mes turime rizikos kapitalo fondus, kurie prisiima riziką ir investuoja į dažnai neatsiperkančius, bet kartais didelį pelną uždirbančius projektus. Kultūroje turbūt didelio pelno būti ir negali, tačiau turėtų atsirasti galimybė investuoti ne į pačią leidyklą, bet į konkretų projektą, o palaikančiai bendruomenei patirti leidybinį azartą kas mėnesį gaunant pardavimų ataskaitas“, – pasakojo Ū.Ambrasaitė ir pridūrė, kad leidykloje jau turi keturias knygas, į kurias buvo investuota tokiu būdu.
Kitas būdas investuoti į kultūrą yra bendruomeninis finansavimas. Ar vertėjai naudojasi šia platforma? I.Aleksaitė pažymėjo, kad būdama vertėja ji negali būti ir vadybininke: „Ir taip jau privalau būti buhaltere ir teisininke, bet negaliu padaryti visko. Visgi esu vertėja iš lenkų kalbos, o lenkai savo literatūrą remia. Todėl Lenkijoje ieškau galinčių padėti fondų ir perduodu jų kontaktus leidyklai.“
