Kiekviena iš trijų šių puikių aktorių kuriamų herojų išgyvena asmeninio gyvenimo lūžį, išsako savo nuoskaudas ir nusivylimus, kuriuos dramaturgas, pateisindamas savo “firminį ženklą”, vaizduoja su skaudžia ir aštria ironija. Antrajame veiksme tos pačios trys aktorės vaidina skirtingus vienos moters gyvenimo tarpsnius. Jų barniai virsta intymiais pokalbiais apie gyvenimą, meilę ir praradimo neišvengiamybę. Nuo to laiko, kai Samuelis Beckettas sukūrė slogią meditaciją “Paskutinė Krepo juosta”, iki Albee’io neatsirado kito dramaturgo, kuris taip subtiliai ir kartu negailestingai sugebėtų prisiliesi prie nusivylimo, senatvės ir mirties temų.
Režisierė Ramunė Kudzmanaitė ne vienu savo spektakliu įrodė sugebanti jautriai ir įtaigiai pasakoti moterų istorijas. Jos – išdidžios, kartais ekscentriškos, kartais nepakenčiamos, bet visada giliai savyje slepiančios neišsipildžiusį švelnumą, begalinį, beatodairišką meilės troškimą. Jau nebe pirmą spektaklį Vilniaus mažajame teatre statanti režisierė šįkart pasirinko amerikiečių dramaturgijos ir teatro klasiką Edwardą Albee‘į, savo pjesėse sukūrusį ištisą galeriją įspūdingų neįprastų moteriškų personažų. „Tris aukštas moteris“, pelniusias prestižinį „Pulitzer“ apdovanojimą, Amerikos kritikai pavadino viena emocionaliausių dramaturgo pjesių. Tai aštrus, negailestingas, bet kartu užuojautą ir tarpusavio supratimą provokuojantis žvilgsnis į žmogaus kelią nuo vaikystės iki paskutiniųjų dienų. Tai aistringas susidūrimas su tolstančiu gyvenimu ir artėjančia mirtimi. Tačiau režisierės Ramunės Kudzmanaitės spektaklyje niūrumą ir baigties nuojautą nustelbia ramus amžinybės švytėjimas.
Pasak režisierės: „Man neįdomus teatras, gvildenantis paviršutines šiandienos problemas. Mano spektaklis turi byloti apie tai, kas amžina – žmogaus sielos kančią, šviesos ilgesį, bandymą pasipriešinti viską ryjančiam laikui bei buičiai ir – svarbiausia – prasmės paiešką ribinėse žmogaus gyvenimo aplinkybėse. Albee‘io „Trys aukštos moterys“ neįprasta mūsų laikmečiui. Jos tobuloj klasikinėj formoj sukoncentruotas tobulybės ilgesys ir gyvenimo aistra. Tai, kas mirties akivaizdoje pasirodo grašio neverta iliuzija“. „Pats laimingiausias mirksnis? Artėjimas prie visko pabaigos, manau, kada bangų skalaujami nuslūgsta visi didieji sielvartai, kai pagaliau yra kur atsikvėpti, ateina laikas susitelkti į tą visų didžiausią sielvartą – į jo palaimą – galutinę baigtį.“, – finale pripažįsta pjesės herojė.“