Dainų šventės muzikinį vyksmą papildys ir ypatingo iškilmingumo suteiks Lietuvos kariuomenės orkestras, vadovaujamas orkestro kapelmeisterio majoro Egidijaus Ališausko.
Taip, Klaipėdos Jono kalnelis nėra tradicinė dainų švenčių vieta, tačiau ne mažiau svarbi miestui istorinė vieta ir pasirinkta ji ne atsitiktinai. Nes Klaipėdos vasaros koncertų estradoje vyksta aktyvūs renovacijos darbai – ruošiamasi 2027 metų Mažosios Lietuvos šimtmečio dainų šventei. Taigi nenutrūksta gyva Klaipėdoje dainų švenčių tradicija.
Žinia, Lietuva garsėja kaip dainuojantis kraštas. Su daina suaugusi Lietuvos kultūra, ji yra nuolatinė tautos palydovė, atskleidžianti jos istorinius, etninius, socialinius ypatumus, padedanti kaupti dvasinės kultūros vertybes. Lietuvoje yra gilios chorinio meno tradicijos – dainų šventės ir chorų festivaliai – kurie suartina bei vienija žmones dainai, grožiui, gėriui.
Neišimtis ir Klaipėdos kraštas, kuris nuo seno garsėja savo dainų šventėmis, kurių tradicijos siekia dar XIX amžų. Kalbant apie Klaipėdos kraštą, reikia pažymėti, kad šis kraštas yra ypatingas visais aspektais. Juk būtent čia, 1927 metų birželio 6 d. Klaipėdos miestas, kartu ir visa Mažoji Lietuva, atšventė savo pirmąją laisvą visuotinę MAŽOSIOS LIETUVOS LIETUVIŲ DAINŲ ŠVENTĘ. Vydūno, Antano Vaičiūno, Adomo Brako, kitų lietuvių šviesuolių bei krašto Direktorijos sutelktų pastangų dėka, šventė tapo dar neregėta visų lietuvininkų dvasinės kultūros, tautinio gyvybingumo manifestacija. Tokia dvasia vyko ir paskesnės – 1933 bei 1938 metų dainų šventės Klaipėdoje.
Pirmosios Mažosios Lietuvos Lietuvių dainų šventės yra davusios šio krašto lietuviams esminį savasties suvokimą, įspaudusios tautinei savimonei pasididžiavimo ir stiprybės ženklus, davusios supratimą, kad turime savo didingą Tėvynę, kad esame ori tauta, kad turime būti vieningi ir susitelkę vienos Tėvynės dukros ir sūnūs, kad esame Lietuvos kūrėjai, kad turime ją puoselėti ir saugoti, kaip tai darė mūsų protėviai.
Dainų šventės Klaipėdoje – tai pirmųjų Mažosios Lietuvos dainų švenčių tradicijų tąsa. Joms visoms būdingi bruožai – didžiulė atsakomybės dvasia, gilaus patriotizmo prisodrintos ir lietuvybe alsuojančios dainos, apdainuojančios meilę savam kraštui ir jo žmonėms. Todėl, visoms kartoms iš laikmečio gilumos iškyla prasmingi Vydūno žodžiai: „Dainoje – tautos dvasia“.
