Menotyrininkė dr. Kristina Budrytė-Genevičė apie E. Varkulevičiaus kūrybą rašė:
„Visa tapybos ekspozicija – tai Varkalio praėjusių metų (2011-2012) pamatyti vaizdai, kelionės, ne netikėtai atsiradusios mintys ir iš to gimę darbai. Pats darbų autorius juos vadina peizažais, kuriuos norėtų detalizuoti metų mėnesiais arba paminėti kažkokią konkrečią vietą: Čepkelių raistas, Nendrynas, Panemunė, Nemunas ar pan. Menininkas keliauja nuolat, turi pastovius takus, einančius panemune arba Nemuno ir Neries santaka, todėl tas tikslumas toks svarbus. Tačiau peizažą ar tikrovišką konkretų motyvą vargu ar surasime atidžiai žvalgydamiesi po parodą. Veikiau tai iš kasdienos minčių kuriami nekasdieniai abstraktūs kosmoso fragmentai, imituojantys begalybę ar žmogui nesuvokiamus dydžius.
Įdomiausia, kad tapytojas visa tai įgyvendina vaizduodamas takų paviršių drobėje. Tokiu būdu kolorito ir perspektyvos simbiozė negrįžtamai ir efektingai išmontuojama. Drobės paviršius išsilaisvinęs ir tarsi oras ir vanduo, priima viską, ką menininkas sutelkia ties juo: akriliniai dažai srūva ir teka įvairiomis kryptimis, bet ne chaotiškai, o pagal fizikinius dėsnius, kurie gamtoje sukuria neapsakomą grožį. Stengiamasi, kad liejamos dėmės nesusilietų, o jungtųsi specialia gija, autoriaus ranka vedžiojama linija. Tekančios, vinguriuojančios, niekada nekampuotos linijos pereina į plačius išsiliejimus ir vėl sugrįžta į panašų būvį.
Anot dailininko, tokiomis amorfinėmis, keistomis formomis galima išreikšti viską, ką įmanoma pastebėti aplinkui, ir figūra čia nebūtina... Erdviniai santykiai taip pat sunkiai įsivaizduojami šiose plokštumose ir „nėra nei viršaus, nei apačios, jokių horizontų“. Autorius kartais specialiai pasirašo dviejose paveikslo pusėse, ne tam, kad sumaišytų žiūrėjimo kryptis ar rakursus, bet tam, kad išlaisvintų žiūrėjimą, suteiktų galimybę daugybei matymo ir pamatymo būdų.
Stebint šiuos visus kūrinius, galima sakyti, kad reprezentuoti ilgą realybės tarpsnį autorius ėmėsi tarsi spręsdamas vizualinį galvosūkį. Įtrauktam šio galvosūkio žiūrovui belieka išlaikyti budrų žvilgsnį ir pasinerti į šios kūrybos viliones.“
Eugenijus Varkulevičius gimė 1956 m. Kaune. 1979 m. baigė tapybos studijas Lietuvos valstybiniame dailės institute. 1983-1987 m. gyveno senuosiuose Žemaitijos kaimuose: Dovainonyse, Beržore, Šarnelėje, kur studijavo lietuvių liaudies tapybą, restauravo stacijas (Kryžiaus kelio stotis). 1990 – 1994 m. gyveno ir dirbo Berlyne. Surengė personalines parodas Berlyne, Hamburge, Rostoke. 1994 - 2005 m. gyveno Niujorke. Per tą laiką filmavosi eksperimentiniuose filmuose, dalyvavo hepeninguose, festivaliuose, kūrė ranka pieštus filmus, surengė personalines parodas Niujorke bei dalyvavo grupinėse parodose Roterdame, Pietų Korėjoje, Vilniuje, Paryžiuje. Kartu su Jonu Meku ir Daliumi Naujokaičiu Niujorke subūrė grupę „Music on the 2nd street“, kūrė muziką J. Meko, Juliaus Ziz filmams, iliustravo J. Meko knygas „Mano Naktys“, „Žodžiai ir Raidės“. Nuo 2005 m. E. Varkulevičius gyvena ir kuria Kaune.
E. Varkulevičiaus tapybos paroda veiks iki 2013 m. vasario 18 d.
