„Problema ne ta, kad jie nemylimi, bet nėra nė vieno žmogaus, į kurį jie galėtų stipriai įsitverti. Yra daug bandymų vaikus globoti, bet jie tarp tų svetimų žmonių meilės pasimeta ir jiems sunku iškeliauti į pasaulį stipriems. Aš širdimi priėmiau šią temą“, – pristatydama kino juostą kalbėjo režisierė. Ji tikino, kurdama filmą ieškojusi to vienintelio herojaus, kurį atrado vaikinuke, vardu Adas.
„Paslaptis – kas toliau bus su tuo žmogumi. Kas kartą, prisiliesdama prie dokumentinio filmo, suprantu, kad jis yra „čia ir dabar“. Filmą kūrėme porą mėnesių. Nežinia, kas su Adu bus toliau. Jis išgyveno stiprius įspūdžius besifilmuodamas, bet kol kas viltys ir tikėjimas, kad jam pasiseks, sunkiai pildosi“, – liūdnai pripažino režisierė. Kuris laikas po filmavimo vaikinas pabėgo iš globos įstaigos ir nors dabar atsirado, tiek kino kūrėja, tiek „Būti mylimam“ dalyvavę Kauno vaikų gerovės centro „Pastogė“ atstovai sakė nedrįstantys spėlioti Ado ateities.
Adas pasirodė tas, kurio širdelėje kažkas gyvo dar plazda. Jo norai pakeisti gyvenimą ir tapti geresniam atrodė labai tikri. Mane pribloškė ta žinia, kad jis pabėgo iš vaikų namų.Pasak kino kūrėjos, filmas verčia pagalvoti apie įsivaikinimą, tačiau atsakingai. „Tai nėra reklama. Dažnai žmonės ima vaikus neapsižiūrėję – kaip kokį žaisliuką, o po to grąžina. To nenorime“, – sakė ji. Jaukaus pokalbio metu I.Kurklietytė prisimindama filmavimo akimirkas patikino – kolonijų berniukų akys kitokios. „Kolonijų berniukai linkę meluoti. Net kastingas buvo tikras spektaklis. Buvo sunku atkratyti pelus nuo grūdų. Adas pasirodė tas, kurio širdelėje kažkas gyvo dar plazda. Jo norai pakeisti gyvenimą ir tapti geresniam atrodė labai tikri. Mane pribloškė ta žinia, kad jis pabėgo iš vaikų namų“, – kalbėjo režisierė.
Tačiau „Būti mylimam“ yra ir šviesioji pusė – kurioje rodoma, kaip jaučiasi vaikas šeimoje. Taip susidaro aiškus vaizdas – kaip atrodo vaikas, turintis į ką atsiremti ir kaip – neturintis. I.Kurklietytė neslėpė susidūrusi ir su kita problema – dauguma vaikų namų neįsileido kūrybinės grupės. „Keistas sutapimas, bet mus priėmė mano gimtieji Šiauliai“ ,– nusišypsojo režisierė.
„Būti mylimam“ filmavimai vyko Šiaulių vaikų globos namuose bei Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose. Pasak kūrėjų, pusvalandžio trukmės filmas pirmiausiai skirtas suaugusiems, visiems tiems, kurie globoja šalia esančius, žmonėms, planuojantiems šeimą ar norintiems įsivaikinti kūdikį bei smalsiems visuomenės piliečiams, kurie nori pamatyti, kas yra už durų, kurių paprastai nevarstome.
