Sekite 15min Google
„Visada ieškau kūrinių, kurie mane emociškai paveiktų labai giliai – tik tokius ir atlieku. Klausantis jų vėl ir vėl, pradeda gimti idėjos, kurios dažniausiai peržengia vien muzikos ribas. Tačiau fleita visada lieka pirmoje vietoje“, – prisipažįsta D. Šeibok.
Nuo taisyklių – prie visiškos laisvės
Prieš dvejus metus iš Kalifornijos į Lietuvą sugrįžusi fleitininkė parsivežė ne tik tarptautinės patirties, bet ir klausimą, kuris klasikinės muzikos pasaulyje vis dar skamba neįprastai – kaip žiūrovui perteikti viską, kas slypi už kiekvieno garso?
Atsakymo ji ieškojo penkerius metus.
„Fleitos dėstytojai mane nuolat stabdydavo – klasikinėje muzikoje viskas turi būti tiksliai sureguliuota: kvėpavimas, laikysena, rankų padėtis. O man judėjimas visada buvo natūrali išraiškos forma“, – pasakoja atlikėja.
Vėliau ji pradėjo sąmoningai dirbti ne tik su kūnu, bet ir su veido išraiškomis. Anot Dominykos, veidas neturi būti tik grojimo pasekmė – jis gali tapti pačia istorija: „Norėjau, kad grotų ne tik mano fleita. Norėjau, kad grotų visas kūnas ir visa siela.“
Kodėl fleitininkė pavydėjo operos solistams?
Dominyka neslepia, kad ilgą laiką jautė pavydą operos atlikėjams:
„Jie turi kostiumus, scenografiją, grimą, režisūrą, gali kurti personažus. Instrumentalistams tokios erdvės dažniausiai nėra. Aš jos labai norėjau, todėl nusprendžiau susikurti pati.“
Tačiau toks kelias pareikalavo milžiniško darbo. Pasak muzikantės, vienu metu groti virtuozišką klasikinę muziką, sąmoningai valdyti kūno judesius ir veido mimikas – itin sudėtinga užduotis.
„Iš pradžių atrodė, kad smegenys tiesiog nepajėgia suvaldyti visų procesų vienu metu. Tik po kelerių metų praktikos atsirado laisvė improvizuoti garsą ir judesį kartu,“ – atvirauja D. Šeibok.
Trys kūriniai, trys skirtingos istorijos
Projektą „Įkūnyta muzika“ sudaro trys savarankiški performansai.
Pirmojoje dalyje interpretuojamas Claude'o Debussy kūrinys „Syrinx“, paremtas senovės graikų mitu apie nimfą, paverstą nendre. Šioje versijoje fleita apskritai nutyla.
„Norėjau sugrąžinti jai balsą – be fleitos“, – sako atlikėja.
Antrojoje dalyje nėra nei partitūros, nei kompozitoriaus. Fleitininkė važiuoja geležinkelio drezina, o muzikos dalimi tampa pati aplinka – pravažiuojantys traukiniai, paukščių balsai, metalo garsai ir ratų girgždėjimas.
Trečiojoje interpretuojama Franzo Schuberto serenada „Ständchen“, atliekama kartu su pianiste Simona Zajančauskaite-Giedraite ir perkusininku Džiugu Daugirda. Čia meilės ilgesys tampa ne tik girdimas, bet ir fiziškai išgyvenamas.
Net fortepijonas turėjo būti ypatingas
Visi trys performansai filmuoti Vilniaus Bėgių parko angare. Pasak Dominykos, buvo sąmoningai ieškoma erdvės, kuri neturėtų koncertų salės sterilumo.
„Norėjosi vietos su charakteriu ir sava atmosfera. Angaras pasirodė būtent toks,“ – pasakoja atlikėja.
Ne mažesniu iššūkiu tapo ir fortepijono paieškos.
„Man reikėjo instrumento, kuris nebūtų naujas, kurio nebūtų gaila šiek tiek apgadinti filmavimo metu, bet kartu turėtų savo istoriją ir charakterį. Esu labai dėkinga Lietuvos kompozitorių sąjungai, kuri tokį fortepijoną man padovanojo. Atrodė, kad jis tiesiog laukė šio projekto,“ – džiaugiasi D. Šeibok.
Kūnas kaip antrasis instrumentas
Dominyka tikisi, kad jos projektas taps paskata ir kitiems muzikantams ieškoti naujų raiškos formų: „Norėčiau parodyti, kad instrumentas nebūtinai baigiasi ties garsu, kad visas kūnas gali groti kartu.“
Ši idėja tęsiasi ir už šio projekto ribų. Per savo įkurtą tarpdisciplininės muzikos platformą „Five Skins“ atlikėja jau keletą metų vysto bendrus muzikos ir kitų meno sričių projektus Lietuvoje bei užsienyje, o Vengrijoje kasmet veda tarpdisciplininio atlikimo meistriškumo kursus klasikinės muzikos atlikėjams.
