Sekite 15min Google
– Kaip gimė mintis surengti tokią stovyklą ir kodėl šiemet nusprendėte suburti būtent skirtingas Airijos lietuvių organizacijas?
- Minčių surengti tokią stovyklą kilo dar prieš metus. Mes norėjome suburti visas bendruomenes kartu, kad galėtume geriau pažinti vieni kitus, stiprinti ryšius ir skatinti draugiškumą. Mūsų tikslas buvo sukurti erdvę, kurioje galėtume visi kartu susitikti, pabendrauti, pasidalinti patirtimis ir išgyventi bendrystės jausmą.
Mes pastebėjome, kad nors mūsų bendruomenė yra gyvybinga ir aktyvi, dažnai trūksta galimybių susitikti, pabendrauti ir dalintis patirtimis vieniems su kitais. Todėl nusprendėme, kad bendra stovykla suteiks galimybę ne tik praleisti laiką smagiai ir naudingai, bet ir sustiprins bendruomenių tarpusavio ryšius.
Bendradarbiaudami galime pasiekti daugiau – dalintis patirtimi, organizuoti įdomesnius renginius ir dar labiau įtraukti įvairias kartas bei grupes. Be to, tokia bendradarbiavimo forma skatina tarpusavio supratimą ir kuria stiprią, vieningą lietuvių bendruomenę Airijoje, kuri gali toliau gyvuoti ir plėstis.
– Ar prieš stovyklą jautėsi, kad skautai, šauliai, ateitininkai ir bendruomenės gyvena tarsi savo atskiruose „pasauliuose“? Ar pavyko tas sienas bent šiek tiek panaikinti? Ir kas šioms organizacijoms Airijoje vadovauja?
- Ne, nebuvo taip, kad visiškai gyvenome atskiruose pasauliuose. Žinome vieni apie kitus ir bendraujame, tačiau kiekvienas turime savo programą ir savo renginius. Kartais vieni kitus pasikviesdavome, tačiau to bendro ryšio galėjo būti daugiau. Galvojam ir tikimės, kad po šios stovyklos bendrausime glaudžiau – daugiau derinsime renginius, kad jie nesidubliuotų, dažniau prisijungsime vieni prie kitų veiklų. Tas pats ir su bendruomene. Manome, kad ši stovykla buvo geras žingsnis į glaudesnį bendradarbiavimą.
– Koks buvo įspūdis, kai į stovyklą pradėjo rinktis skirtingų organizacijų žmonės – ar iš karto pajutote bendrystę?
Živilė: Man atrodo, kad bendrystė pasijautė jau pirmą vakarą. Žinoma, buvo jaudulio, nes tai buvo pirmas toks didesnis mano organizuojamas renginys. Daugelį žmonių pažinojau tik iš matymo, kažkur buvome susitikę, todėl buvo įdomu ir šiek tiek neramu, kaip viskas pavyks. Tas jaudulys labiausiai atslūgo per oficialų stovyklos atidarymą. Labai smagu buvo sulaukti Lietuvos ambasadoriaus Airijoje Jono Grinevičiaus, kuris pasveikino visus dalyvius ir atvežė lietuviškų vaišių – grybukų, šakočio. Kai susirinko lietuvių bendruomenė, skautai, prisijungė šauliai su savo raportais, buvo labai smagu matyti, kad visiems tai priimtina, visiems tinka ir patinka. Tada ir pajutau, kad iš tikrųjų galime būti kartu.
Giedrė: Bendrystę pradėjau jausti dar prieš pačią stovyklą, kai derinau ir peržiūrėjau registracijos anketas. Nesitikėjau, kad sulauksime tokio didelio dalyvių susidomėjimo – iš tikrųjų buvau nustebusi, kiek žmonių norėjo dalyvauti šiame renginyje. Buvo akimirka, kai supratau, kaip stipriai mūsų bendruomenė trokšta susiburti, kad ši stovykla iš tiesų reikalinga. Antra jaudulio banga buvo visi tie pirmi susitikimai, rankų pasaudimai, apsikabinimai. Pamatyti gyvai žmones, kurie važiuoja iš kito Airijos krašto, kad pabūti kartu.
– Ar buvo momentas kai pagalvojote: „Štai dėl tokių akimirkų visa tai ir darėme“?
Živilė: Taip, tikrai buvo. Labiausiai įsiminė „Skautorama“ – programa, kurioje buvo trys veiklos: pirmoji pagalba, medicininė veikla ir skautiški mazgai. Labai sužavėjo tai, kad į ją įsitraukė visi – nuo pačių mažiausių iki suaugusiųjų. Niekas neliko tiesiog sėdėti palapinėse ar stebėti iš šalies – visi atėjo, dalyvavo ir išbandė veiklas. Tada ir pagalvojau: štai dėl tokių akimirkų visa tai ir darėme. Kai matai, kad visi kartu dalyvauja, mokosi ir smagiai leidžia laiką, supranti, kad ši idėja tikrai pasiteisino.
Giedrė: Taip, buvo. Besišypsantys žmonių veidai, palaikantys žvilgsiai, padrąsinantys žodžiai, visa tai tik sustiprino jausmą, taip stovykla pavyko, kad tai ir buvo to ko mums visiems reikėjo. Buvo labai smagu pamatyti tiek gerai pažįstamus, tiek sutikti naujus žmonės. Gera buvo būti būryje žmonių, kuries tikrai rūpi, kurie yra čia ir dabar, be kaukės, be kažkokio slapto plano – leidžia laiką kartu gamtoje, papratai ir nuoširdžiai.
– Stovyklos veiklose buvo ir pirmosios pagalbos, išgyvenimo bei savigynos užsiėmimų. Kodėl pasirinkote būtent tokias praktines veiklas?
– Puikus pastebėjimas. Būtent pasirinkome praktines veiklas, nes jos yra labai aktualios ir svarbios tiek vaikui, tiek suaugusiam. Mokėti apsiginti, žinoti, ką daryti, jeigu vaikui ar kitam žmogui bėga kraujas, nudegus ar įsipjovus – tai paprastos, bet labai reikalingos žinios. Mažesniems buvo skiriamos paprastesnės užduotys, vyresniems – sudėtingesnės, ir visi galėjo mokytis pagal savo amžių. Tai yra toks paprastas žinių bagažas, kuris labai praverčia mūsų kasdienybėje ir gali būti reikalingas bet kurią dieną.
– Kuri veikla ar užsiėmimas dalyviams netikėtai tapo pačiu įdomiausiu?
Živilė: Negalėčiau išskirti vienos veiklos. Man, kuri skautauju nuo dešimties metų, skautavimas ir stovyklavimas yra labai gerai pažįstami dalykai, bet daugeliui dalyvių tai buvo nauja patirtis – ne visi žino, kas yra skautai, skautija ir kaip atrodo skautiška stovykla. Todėl stengėmės pasiūlyti kuo daugiau skirtingų veiklų, kad kiekvienas atrastų kažką įdomaus. Ir iš tikrųjų buvo smagu matyti, kad visiems, tiek mažiems, tiek dideliems, viskas buvo įdomu.
Giedrė: Visos veiklos buvo buvo labai įdomios ir norėjosi viską išbandyti ir patirti. Man pasirodė, kad daugiausia džiaugsmo stovyklautojams suteikė rikiuotės, kuriose jie taip šauniai žygiavo šokio ritmu dainuodami stovykloje užgimusias dainas. Šios akimirkos ne tik suteikė daug juoko ir įspūdžių, bet sudomino ir įtraukė, praturtino stovyklą.
– Vakarai prie laužo. Ar žsimezgė daugiausia naujų pažinčių ir pokalbių?
– Susėdimas prie laužo buvo tikra atgaiva sielai. Kepėme skautišką duonelę, gėrėme karštą kakavą su sausainiais, dainavome, dalijomės dainų žodžiais. Visi jaukiai susėdę aplink laužą atnešėme ir pasidalinome dalele savęs. Tikrai buvo labai jauku, šilta ir smagu. Žmonės kalbėjosi, dalinosi istorijomis. Prie laužo užgimė naujos draugystės, idėjos ir ateities planai.
– Ką tokios stovyklos duoda Airijoje augančiam lietuviui, ypač jaunam žmogui, kuris Lietuvą galbūt pažįsta labiau iš pasakojimų nei iš kasdienio gyvenimo?
– Visų pirma, tai yra lietuviška aplinka. Mes visi esame išsibarstę po visą Airiją, vaikai mokyklose dažniausiai kalba angliškai, todėl tokia aplinka jiems labai svarbi – tai jų tėvų, senelių šaknys. Mūsų lietuviška kalba ir kultūra yra be galo graži: jie girdi lietuviškas dainas, mato šokius, valgo lietuvišką maistą. Kitas dalykas, kuris, jaunimui labai svarbus, yra disciplina. Skautiškoje stovykloje yra rikiuotės ryte ir vakare, vėliavos pakėlimas, pagarba tam, kas vyksta. Tai moko drausmės, atsakomybės, savo aplinkos ir savo šaknų pažinimo.
– Jūs, Giedrė ir Živile, skautišką veiklą Airijoje pradėjote tik prieš trejus metus. Kas per tą laiką buvo didžiausias jūsų pačių atradimas?
Živilė: Pradžia nebuvo lengva. Pradėjome keturi vadovai, bet gana greitai likome dviese – aš ir mano bendražygė Giedrė. Man turbūt didžiausias atradimas ir yra būtent ji – žmogus, kuris žiūri ta pačia kryptimi ir su kuriuo galime kartu kurti. Nors mes esam tiktai dviese, tikrai daug darome. Susidarome metinį planą, organizuojame veiklas, darome geruosius darbelius, tvarkome aplinką, stengiamės dalyvauti visose svarbesnėse lietuvių bendruomenės ir valstybinėse šventėse. Jei viena negali, kita būtinai nueina. Ir man labai smagu matyti, kad mūsų veikla yra pastebima. Tuo tikrai didžiuojuosi.
Giedrė: Nors gyvuojam tik tris metus, manau, kad pasiekėm tikrai nemažai. Organizuojame žygius, stovyklas, dalyvaujame įvairiuose renginiuose. Manau, kad mes su Živile esame labai stipri komanda – viena kitą papildome ir palaikome. Mano didžiausias atradimas yra Živilė – jos energija, neišsenkantis idėjų varikliukas įkvepia mus ne tik kurti naujas veiklas, bet ir išlikti entuziastingomis, nepaisant iššūkių. Aš labai džiaugiuosi, kad mes žingsniuojame kartu ir buriame aplink save jaunimą.
– Koks didžiausias iššūkis organizuojant stovyklą, kurioje susitiko tiek skirtingų žmonių ir organizacijų?
– Iš tikrųjų negalėtume pasakyti, kad buvo kažkoks didelis iššūkis. Vietą jau žinojome, nes pernai ten organizavome stovyklą su Airijos ateitininkais. Reikėjo pasidėlioti veiklas ir surasti žmones, kurie galėtų jas pravesti. Daugiausia galvosūkio kilos su finansavimu. Stovyklavietė buvo nuomojama iš Airijos skautų, reikėjo sumokėti už nakvynę, taip pat norėjosi pavaišinti svečius sriuba, reikėjo nupirkti produktus. Labai džiaugiamės, kad prie stovyklos prisidėjo „Lituanica“ ir mums padėjo.
Kaip pirmai tokio pobūdžio mūsų organizuojamai stovyklai, tikrai nesitikėjome tokio dalyvių skaičiaus – iš pradžių galvojome apie 40–50, o užsiregistravo net 94. Norėjosi kažkaip padėkoti žmonėms, kurie atvyko ir prisidėjo. Pasveikinome jauniausią ir vyriausią dalyvį, mažomis dovanėlėmis padėkojome ir tiems, kurie vedė veiklas. Gal tai ir nėra didelis dalykas, bet buvo svarbu, kad žmogus būtų pastebėtas ir žinotų, kad jo indėlis mums svarbus.
– Prie stovyklos prisidėjo ir skautai iš Jungtinės Karalystės. Ar tokia tarptautinė skautiška bendrystė suteikia Airijos lietuviams?
– Mes priklausome Europos rajonui, todėl skautai iš Jungtinės Karalystės mums nėra kažkas visiškai naujo ar nepažįstamo – tai yra mūsų skautiška šeima, mūsų vadovai. Labai smagu, kad galėjome susitikti ne tik vadovų susitikimuose ar žygiuose, kurie vyksta kartą per metus, bet ir šioje stovykloje. Tokie susitikimai labai svarbūs, nes galime pabendrauti, pasidalinti patirtimi, pasisemti idėjų ir tiesiog pabūti kartu. O vaikams ir jaunimui smagu susipažinti su kitais skautais, su kuriais juos sieja ta pati skautiška veikla.
– Ar jau gimė mintis, kad toks skirtingų Lietuvos organizacijų susibūrimas galėtų tapti tradicija?
– Taip, tokia mintis tikrai gimė. Per stovyklos uždarymą pakvietėme organizacijų atstovus ir kitus žmones pasisakyti. Ir beveik visi sakė tą patį – kad tikisi, jog ši stovykla taptų tradicija. Niekas nesakė „viso gero“ – visi sakė „iki pasimatymo“. Manau, tai labai daug pasako apie tai, kaip žmonės pasijuto šioje storvykloje. Ypač įsiminė ir šv. Mišios, kurias aukojo Airijos lietuvių sielovados kunigas Ramūnas Gerdauskas. Jos vyko didelėje palapinėje, miške, prie ežero. Tai buvo visai kitokia atmosfera nei įprastai – labai gražu, šilta ir jauku. Žmonės sakė, kad tokios Mišios jiems buvo labai įsimintinos ir kad tas buvimas visiems kartu iš tikrųjų suvienijo. Todėl ir mes dabar norime, kad ši stovykla taptų tradicija. Labai smagu, kad žmonės išvažiuodami jau sakė ne „viso gero“, o „iki pasimatymo“.
