Laikrodžiui skaičiuojant paskutines minutes iki koncerto, klasikinės muzikos grandai skyrė laiko prisiminti orkestro istoriją ir linkėjo kolektyvui išlikti savimi. Iš ties buvo galima pamanyti, kad garsūs pasaulyje ir Lietuvoje muzikantai kalba ne apie kolektyvą, o apie asmenybę. Jaunatviškas, drąsus, kovojantis, ieškantis. Tokiais epitetais lyg susitarę apie LVSO kalbėjo violončelininkas Aleksandras Kneziavas, pianistas Konstatntinas Ščerbakovas, tenoras Edgaras Montvydas, bosas Vladimiras Prudnikovas, sopranas Irena Milkevičiūtė ir pats orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius.
„Džiaugiuosi kaip vaikas kuriam sukako 20 metų. Taip, taip – vaikas, aš nesuklydau. Didžiuojuosi, kad į jubiliejų atvyko tokie garbingi muzikantai, solistai, kad vyksta šis nuostabus renginys. Tai rodo, kad LVSO Lietuvai kažką reiškia“, – sakė orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir pagrindinis dirigentas G.Rinkevičius.
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./Edgaras Montvydas |
Tuo tarpu LVSO direktorius Jurgis Banevičius grįžo į tolimą praeitį, prie pačių orkestro šaknų, kai jis vadinosi valstybiniu jaunimo simfoniniu orkestru. Apžvelgęs ilgą kelią, J.Banevičius prasitarė, kad vienintelis noras, pasiekus tiek daug, yra gauti nacionalinio orkestro kategoriją. „Mūsų šventinis noras – gauti šią kategoriją. Ir tikrai ne dėl finansinių dalykų ar garbės – už Lietuvos sienos vis tiek viskas susimaišo, nebelieka skirtumo, ar valstybinis, ar nacionalinis. Bet mums tai svarbu asmeniškai“, – sakė J.Banevičius. Kol kas LVSO buvo atsakyta suteikti tokią kategoriją dėl to, kad nepropaguoja lietuvių kūrėjų muzikos ir šalies atlikėjų.
Nuolatiniai orkestro palydovai ir šio jubiliejinio koncerto solistai taip pat turėjo ką pasakyti. Įspūdingasis sopranas I.Milkevičiūtė pabrėžė orkestro sąsajas su jaunimu. „G.Rinkevičiaus orkestras sujungia tiek muzikinį jaunimą, tiek mūsų, solistų neužmiršta. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be šio orkestro, o šis kelias man ilgai išliks atmintyje“, – sakė ji. Jo kolega tenoras E.Montvydas prisipažino užaugęs su kolektyvu. „Kai orkestras įsikūrė, man buvo 13-a metų. LVSO tapo mano antraisiais namais. Šis orkestras ypatingas ir nuolat intriguojantis – gerąja prasme, žinoma“, – sakė E.Montvydas. Nors pakeliui dingo atlikėjo bagažas, E.Montvydas buvo puikios nuotaikos ir linkėjo orkestrui neprarasti jaunatviško spindesio ir unikalumo. Problemų dėl skrydžių, deja, patyrė ne vienas koncerto svečias.
 |
| Redo Vilimo/BFL nuotr./Virgilijus Noreika |
Ilgai lauktas ir kruopščiai repetuotas koncertas prasidėjo aistringomis kompozicijomis pritariant fortepijonui. Jau po trečio kūrinio publika buvo pasiruošusi atsistoti ir ovacijomis pagerbti muzikantus. Vėliau į hipnotizuojančią muziką įsiliejo ir solistai. Beveik tris valandas trukęs koncertas tapo lyg neginčijamu LVSO profesionalumo ir vertės įrodymu, kurį visi prisimins dar ilgai. Be jau išvardintų atlikėjų, koncerte dalyvavo: fortepiono meistras Nikolajus Petrovas, smuikininkė Liana Isakadze, smuikininkas ir dirigentas Sergejus Stadleris, violončelininkai Natalija Gutman, Davidas Geringas bei tenorai Virgilijus Noreika ir Badri Maisuradze.
Šio nueito kūrybinio kelio proga LVSO išleido solidų straipsnių almanachą „Dvidešimties metų kelias“, kurią sudarė dr. Rima Povilionienė. Knygoje esančius prisiminimus, interviu su maestro, operų aptarimus parašė muzikologai, muzikos kritikai bei žurnalistai. Koncerto dieną dar naujumu kvepianti knyga buvo pirmą kartą atversta ir pačių orkestro šeimos narių.
