Kai Saulius Paukštys parodė švytintį „Kūno faktų“ ciklą, atrodė, kad kūno kalbos tema fotografijoje jau baigta. Tačiau ši – „Ženklų“ – serija, pristatoma šioje jaukioje parodoje, rodo, kad autoriui pavyko atrasti naują fotografinės informatikos klodą – individualius simbolius, įprasminančius žinią kartais net su paslapties ženklu.
Tarsi darinėdamas egzotišką vaisių – pašalindamas vieną prasmių sluoksnį po kito – eliminuodamas beveik visus galimai dirbtinius emocijos darinius: mimiką, žvilgsnio kalbėseną, aksesuarų spindesį, aprangos kodus, makiažo žavesį ir pan. – autorius palieka tik kompozicinius grynuolius, kalbančius tikra, nesureikšminta prasmine kalba.
Merginų kūnai, kurie nemeluoja. Merginų gestai, kurie kalba, nepriklausomai nuo intonacijų, užkimusio balso ar nuotaikos. Gestai, galbūt įvardijantys pačias slapčiausias žinias, transliuojamas kūno kalbos niuansais.
Ir tai, ką mes matome šioje parodoje – galbūt slapčiausia žinia, įvardijanti pagrindinius mūsų gyvenimo vyksmus ir vyksmų priežastis. Aš. Tu. Mes. Galbūt dar kažkas, į ką kreipiasi merginų kūnų ir gestų energija.
Apžvelgdami parodos ekspoziciją, galbūt šalia gestų prasmių ir filosofijos atrasite dar ir grafikos subtilybių ar kažkokių paslėptų, užmaskuotų ženklų – tarsi švelnus padažas, pagardinančių šią išskirtinę vaizdų puotą.
