Peržvelkite šios savaitės renginių gidą ir išsirinkite tai, kas artimiausia jums – galbūt būtent šis vakaras taps vienu maloniausių šią savaitę.
Baletas „Esmeralda“
Balandžio 29-30 d. LNOBT. Baletas „Esmeralda“ – tai paprasta, bet paveiki istorija apie meilę ir mirtį.
Paryžiaus Dievo Motinos katedros arkidiakonas Claude'as Frollo geidžia gražuolės Esmeraldos. Tačiau merginos dėmesį patraukia vikrusis kapitonas Fobas. Bažnyčios varpininkas Kvazimodas taip pat jaučia šiltus jausmus Esmeraldai. Apimtas pavydo, Frollo sužeidžia Fobą, tačiau kaltė tenka Esmeraldai, kuriai neteisėtai skiriama mirties bausmė. Tik nelaimingasis Kvazimodas iki pat savo dienų pabaigos tyra širdimi myli Esmeraldą.
Garsusis Viktoro Hugo romanas „Paryžiaus Katedros kuprius“ įkvėpė daugybę įspūdingų meno kūrinių, apimančių įvairius žanrus. Publika pirmą kartą galėjo pamatyti šią istoriją baleto forma 1844 m. „Esmeraldos“ pastatyme, kurį pristatė Jos Didenybės teatro baletas Londone pagal Jules'io Perrot choreografiją. 1939 m., baletmeisterio Osvaldo Lēmanio pastatytą spektaklį pirmą kartą atliko Latvijos nacionalinis baletas. Aivaro Leimanio „Esmeralda“ yra ketvirtasis šios romantiškos istorijos pastatymas Latvijos baleto istorijoje. Mārtiņa Vilkārsio scenografija ir Ilzės Vītolinės kostiumai nuostabiai perteikia viduramžių atmosferą.
Jo Strømgren. DURYS
Balandžio 28 d. LNDT. Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS '26: Christos Papadopoulos (Graikija) – MY FIERCE IGNORANT STEP
Balandžio 28-29 d. LNDT. Tai spektaklis apie džiaugsmą būti gyvam. Dešimt šokėjų scenoje kuria gyvą garsų ir judesių pasaulį, kuriame balsai, kūnai ir prisiminimai susilieja į bendrą ritmą. Judesys čia gimsta iš garso, o garsas – iš kūno. Visa tai pamažu užkrečia energija, kurią gali pajusti ir žiūrovai.
Naujas graikų choreografo Christos Papadopoulos darbas yra šviesus, atviras ir užburiantis spektaklis apie pirmuosius kartus: apie susitikimus, juoką, buvimą kartu, apie mūsų aistringas pradžias ir jaunatvišką tikėjimą, kad viskas įmanoma.
Kūrinys įkvėptas kolektyvinių garsinių prisiminimų: ne konkrečios muzikos, o to jausmo, kurį ji palieka mumyse. Tai vidinis „kraštovaizdis“, kuris gyvena kiekviename iš mūsų, keliauja kartu ir akimirksniu sugrąžina į tarsi niekada nesibaigusias patirtis. Šis darbas primena jaunystės, veržlumo ir drąsos svarbą – jei ją nuvertinsime, galime prarasti ne tik ją, bet ir tai, kas leidžia pasauliui turėti prasmę.
„My Fierce Ignorant Step“ choreografija priešinasi konformizmui gyva forma ir stipriu ilgesiu – praeities, dabarties ir ateities. Tai troškimas gyvenimo, kuris yra drąsus, nelengvas ir visiškai žmogiškas, gimstantis iš trapių, netobulų kūnų.
Čia ryškėja Christos Papadopoulos kūrybai būdingi bruožai, tačiau šįkart akcentas keičiasi. Tos pačios temos atsiskleidžia aiškiau, o jų centre atsiranda bendrystė – paprastas pradžios taškas, iš kurio, regis, gimsta ir politika, ir meilė. Būtent todėl šiame spektaklyje atlikėjai šoka drauge.
Laurynas Adomaitis, Antanas Obcarskas. BOKSAS
Balandžio 28-29 d. LNDT. Nerimstančia kovos dvasia persmelktas spektaklis „Boksas“ yra sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus. Saúlas (akt. Laurynas Jurgelis) – talentingas boksininkas, kurio išskirtinį potencialą įžvelgia klubo treneris (akt. Marius Repšys) ir bet kokia kaina nori jį padaryti pasaulio čempionu. Tsiganas (akt. Gediminas Rimeika) – į antrą planą nustumtas boksininkas, nenorintis taikytis su outsaiderio pozicija. Jo ambicijas pajautęs verslininkas (akt. Giedrius Savickas) prisiima globoti jauną sportininką ir siekia nugalėti savo gyvenimo traumas. Kam kova baigsis nokautu?
Dviejų jaunų boksininkų Saúlo ir Tsigano akistata vietinės reikšmės klube įžiebia globalias ambicijas, kurios peržengia geografines, o kartais ir fizinio pasaulio ribas. Jaunų vyrų kelionė atrandant savyje kovotoją tampa priemone seniems vilkams suvesti sąskaitas. Viena vertus, visuomenė kovotojus garbina kaip herojus, kita vertus, atstumia, kaltindama agresija. Kovotojo paradoksas sukelia savidestrukcijos polinkį. Boksininkai naikina savo priešininkus, tačiau laimėję dažnai jaučiasi sunaikinę save.
Kitaip nei likusių sportų, bokso niekas „nežaidžia“. Todėl teatro scenoje pasirodys tikri kovotojai, prižiūrimi profesionalių trenerių. Aktorių fizinis ir psichologinis pasirengimas spektakliui yra unikalus.
UNĖ (aktorės Unės Babickaitės dienoraščių motyvais, Solo teatras)
Balandžio 28 d. LNDT. Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose.
Jos 1930–1932 metais Paryžiuje rašytas dienoraštis, pasak režisierės Birutės Mar, tiesiog prašėsi į sceną: Unė mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką – su autoironija, aistra, humoru. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, ganėtinai ekstravagantiška – ištekėjo už savo tikro pusbrolio Vytauto Graičiūno, sutikto Amerikoje, ir išliko laiminga su juo visą gyvenimą. Ypač garbino, idealizavo teatrą.
Deja, grįžusios prieš karą į Lietuvą, Unės nepripažino Lietuvos kritikai, ji beveik nebevaidino. Netrukus likimas pasisuko liūdna linkme – 1951 metais ji buvo ištremta į Sibirą, o lageryje žuvo vyras, vėliau – vienatvės metai Kaune... Bet Unė išliko Une – rengė vakarus, skaitė eiles, neprarado humoro jausmo bei vidinio švytėjimo.
„Unė“ – tai spektaklis apie TEATRĄ, jo žavingą ir trapią iliuziją. Ir apie mūsų tarsi scenos akimirkos pralekiantį gyvenimą, būties miražą...“
Pjesė „Unė“ pateko tarp lietuvių šiuolaikinės dramos festivalio „Versmės 2009“ nugalėtojų ir pirmąsyk pristatyta 2009m. lapkritį, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Po metų pagal šią pjesę autorė sukūrė ir spektaklį.
KARALIŲ PASAKA (A|CH teatras)
Balandžio 30 d. LNDT. Spektaklyje dalyvauja 32 Anželikos Cholinos šokio teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai bei ACH Jaunimo trupės artistai.
„Karalių pasaka“ – epinis, poetiškas šokio spektaklis, kuriame jautriai ir dramatiškai atsiskleidžia neeilinė, plačiau vis dar per mažai žinoma Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo istorija. Spektaklio pagrindiniai veikėjai – ne tik pats Čiurlionis trijuose savo gyvenimo amžiuose ir ne tik svarbiausios jo gyvenimo moterys (pirmoji meilė Marija Moravska, mecenatė Bronislava Volman, Čiurlionio žmona Sofija Kymantaitė), bet ir Čiurlionio esybė – jo KŪRYBA. Spektaklyje atgis ypatingas ir gilus Čiurlionio pasaulis, tapęs jam kančia ir Dievo dovana viename, kurį įkūnys 25 ACH teatro Jaunimo trupės artistės.
„Šiame kūrinyje man svarbu maksimaliai tiksliai atkurti Čiurlionio-žmogaus psichologinį portretą, jo santykį į kūrybą, jo gyvenimo moteris, jo ankstyvą tragišką likimą, kai siela jo, laiku nepripažinta, paskendusi nepritekliuje ir tamsoje, palieka šį pasaulį anksčiau nei kūnas…“ – pasakoja spektaklio režisierė, choreografė ir libreto autorė Anželika Cholina.
„Karalių pasakos“ muzikinis audinys – kupinas švelnios lietuviškos dvasios. Čia surinktos gražiausios Čiurlionio muzikos kūrinių interpretacijos, taip pat lietuvių kompozitorių muzikinės dedikacijos Čiurlioniui.
„Šis spektaklis – lyg priminimas mums apie didžio Lietuvos genijaus kūrybą ir jos reikšmę. Jame siekiau kiek įmanoma autentiškiau perteikti dramatišką Čiurlionio gyvenimo istoriją, todėl tikiu, kad nacionalinės temos svarba, kūrinio režisūriniai sprendimai, choreografija, estetika ir prasmė pervers žiūrovų sielas, o sujaudintos širdys neš žinią iš lūpų į lūpas, kurdamos šio spektaklio išliekamąją vertę ateities kartoms…“ – sako Anželika Cholina.
Šokio spektaklio „Karalių pasaka“ premjera ne tik vainikuos jubiliejinį – 25-ąjį ACH teatro sezoną, bet ir taps vienu svarbiausių Lietuvoje šiemet minimų M. K. Čiurlionio 150-ies gimimo metų kultūrinės programos akcentų.
Pagal David Foster Wallace esė. APMĄSTANT OMARĄ
Balandžio 30 d. LNDT. Yana Ross spektakliui LNDT Mažojoje salėje pasirinko amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace (1962–2008), iš esmės kvestionuojančio žmogiškąją prigimtį, esė „Apmąstant omarą“. Savo tekstuose D. F. Wallace imasi narstyti jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą.
„Tikimės, kad pavyks paskatinti žiūrovus permąstyti savo etikos ir moralės kodeksus bei vertybes ir tuo pačiu atkreips dėmesį į socialiai priimtinas pilkąsias zonas, kurias ketiname kvestionuoti. Kuriant spektaklį labai pravertė ir svarbi Susan Sontag knyga „Regarding the Pain of Others“, – teigia Yana Ross.
„Prisipažįstu, kad niekad nesupratau, dėl ko tokiai didelei daliai žmonių smagios atostogos siejasi su šlepetėmis per pirštą ir akiniais nuo saulės, kuriais pasidabinus reikia grūstis per beprotiškus kamščius iki triukšmingų, kaitrių, sausakimšų turistinių vietų tam, kad būtų galima paragauti „vietinių skanėstų“, nors pats turistų pasirodymas iš esmės sužlugdo visą koncepciją. Man būti masiniu turistu reiškia tapti gryniausiu nūdienos amerikiečiu – neišprususiu svetimšaliu, godžiai trokštančiu to, ko negali gauti, ir nusivylusiu dėl to, ko negali sau pripažinti“, – rašo D. F. Wallace.
R.Walser. PASIVAIKŠČIOJIMAS, rež. R.Kazlas
Gegužės 1 d. LNDT. Spektaklio režisierius Rolandas Kazlas:
„Eureka! Radau! Štai autorius tikrai vertas dėmesio ir didžiausios pagarbos!“ – tokia buvo mano pirmoji reakcija susipažinus su Robertu Walseriu, šiuo išskirtinio talento ir nepaprasto likimo šveicarų rašytoju. O perskaitęs jo „Pasivaikščiojimą“, kurį puikiai į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė, supratau, jog tai tikras lobis ir dovana teatro scenai, aktoriams bei žiūrovams. Labai šviesus ir žaismingas, skaudus ir linksmas, laisvas ir išmintingas „walseriškas“ žvilgsnis ir žodis galbūt yra tai, ko labiausiai reikia šių dienų žmogui, o sykiu ir man pačiam, kaip aktoriui ir režisieriui.
Kviečiu visus paskutinį kartą pasivaikščioti po „Pasivaikščiojimą“.
„Pasivaikščiojimas“ – bene garsiausias šveicarų rašytojo Roberto Walserio apsakymas. Robertas Walseris, gimęs 1878 metais Bylyje, visą gyvenimą buvo perdėm jautrus žmogus, persekiojamas savų demonų. Jis mirė 1956-aisiais, ilgus dešimtmečius tyliai praleidęs psichiatrijos gydykloje, užmirštas žmonių ir literatūros pasaulio. Tik aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo iš naujo „atrastas“, nors jo labai išskirtine, poetiška proza buvo žavėjęsi jau Robertas Musilis, Franzas Kafka, Walteris Benjaminas ir Hermannas Hesse.
