Šios savaitės renginių gidas – tarsi nedidelis žemėlapis, padėsiantis susiorientuoti, kur verta užsukti po darbo ar savaitgalį. Nesvarbu, ar ieškote ramybės ir įkvėpimo, ar gyvesnių įspūdžių su draugais – pasirinkimų tikrai netrūksta.
Peržvelkite šios savaitės renginių gidą ir išsirinkite tai, kas labiausiai atitinka jūsų nuotaiką – galbūt būtent šis savaitgalis taps vienu įsimintiniausių.
Opera „Karmen“
Gegužės 7-9 d. LNOBT. Pradėti pasakojimą apie Karmen tektų nuo to, kad ji – dažniausiai statoma opera pasaulyje, o jos autorius Georges Bizet operos istorijoje pirmiausiai ir išliko kaip vieno šedevro autorius. Per 135 metus, prabėgusius nuo premjeros Paryžiaus teatre Opéra-Comique scenoje, neatsirado nė vieno operos kūrinio, kuris G. Bizet Karmen galėtų prilygti inscenizacijų skaičiumi. Tai nebuvo staigi šlovė, Karmen pasirodymą lydėjo greičiau skandalas negu sekmė. Tačiau jos populiarumas, atėjęs po Bizet mirties, neblėsta ir šiandien. Bizet planuose buvo apie 30 operų eskizų. Tačiau be Karmen, tik keturios iš jų buvo pabaigtos ir pastatytos jam gyvam esant. Tačiau užtektų ir vienos Karmen, kad Bizet šlovė pelnytai sklistų iki šiol.
Kiekviena šalis turi savo moters suvokimą. Ispanams patinka stiprios moterys – ir charakteris, ir Karmen partija visada yra iššūkis dainininkei. Ji fatališka, hedonistiška, gyvenanti tik esama akimirka. Karmen yra pasiruošusi atiduoti visą save, puikiai suvokdama tokio poelgio galią, tačiau iš žmogaus, kuriam pasiduoda, ji pareikalaus lygiai to paties. „Laisva, nepriklausoma visų savo norų šeimininkė“, Karmen spinduliuoja griaunančią, laukinę aistrą ir nepaaiškinamai viliojančią jėgą. Ko gero, tai charizmatiškiausias operų personažas. Chozė, savo nelaimei pakerėtas Karmen kaprizų, praranda viską – griūna jo visas lygtolinis pasaulis, moralus, ramus, doras. Jis įsivaizduoja savo meile sugebėsiantis ją išlaikyti, galbūt netgi atpirkti… Deja.
Prancūziškai ispaniškas temperamentas, intriguojantis siužetas apie Ispanijos čigonę, pasirinkusią mirtį vardan laisvės ir meilės, bet visų pirma nuostabi, visiems puikiai pažįstama muzika, skambanti kasdieną įvairiausiuose pavidaluose – Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, visada ši opera buvo ir yra mėgstama publikos. Karmen visada sugrįžta – kaskart naujai įkūnijama, savo esme ji vis ta pati – intriguojanti, kelianti nuostabą, viltį ir susižavėjimą. Karmen istorija – gyvybingiausias mūsų šimtmečio kultūros mitas apie paslaptingą moters prigimtį.
Iga Gańczarczyk, Anna Smolar. PAUKŠČIAI
Gegužės 5 d. LNDT. Spektaklis yra subjektyvi filmo „Paukščiai“ kūrimo rekonstrukcija. Pasitelkdami grėsmingų ir laukinių sutvėrimų figūras, kūrėjai pabrėžia nesaugių santykių dinamiką, kurią mūsų visuomenėse įsišakniję toksiški modeliai padaro įmanomą, ir pristato heroję, atsisakiusią aukos vaidmens.
„Dabar gyvename švytuoklės svyravimo laiku, kai sunkiai iškovotas šūkis „Mano kūnas – mano pasirinkimas“ yra priešpriešinamas su „Tavo kūnas – mano pasirinkimas“, grasinant pakeisti abipusio sutikimo sampratą ir pagrindinę kiekvieno žmogaus teisę apsispręsti dėl savo kūno. Šio konflikto kontekste pasakojame istoriją apie sisteminį mobingą, pilkąją zoną ir jos pasekmes psichinei ir fizinei sveikatai, bet taip pat apie atsparumą, kurį sukuria kolektyvinis palaikymas.
Visi scenoje esantys aktoriai reprezentuoja įvairiapuses Tippi versijas – taip pakaitomis mesdami iššūkius mūsų suvokimui apie tai, kas atlieka aukos ir engėjo vaidmenis. Jie taip pat pasirodo kaip paukščiai, ar liudininkai, kviesdami atsisakyti binarinio #metoo suvokimo, dažniausiai nukreipto į „engėjas-auka“ duetą. Ar liudytojas irgi kaltas? Kada mes labiau linkę veikti, o kada mažiau?“, – svarsto spektaklio kūrėjai.
„Paukščiai“ pasakoja nelinijinę istoriją apie vienatvę ir solidarumą, kvestionuoja deliuzinius įsitikinumus, kad svajonės legitimizavo smurtą. Kiek kainuoja šis emancipacijos procesas? Ir koks yra sielvartas, atsisakius vėl ir vėl kartoti seną scenarijų?
August Strindberg. DIDYSIS KELIAS
Gegužės 7 d. LNDT. „Didysis kelias“ (Stora landsvägen) – paskutinė Augusto Strindbergo pjesė. Pažodinis šios dramos pavadinimas nurodo paties Strindbergo vaikystės gatvę, kuri vedė tiesiai į kapines. Neatsitiktinai paskutinė jo drama lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Šią dramą Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką.
„Didysis kelias“ – tai alegorinis pasakojimas, viso dramaturgo gyvenimo minčių apibendrinimas. Strindbergo amžininkai jį kritikavo dėl kasdienės ir poetinės kalbos derinimo, nedramatiškumo. „Didysis kelias“ ryškiai išsiskyrė iš visos dramaturgo kūrybos, tačiau šis kūrinys daugelio šiandienos literatūrologų vertinamas kaip įtaigus būdas nedramatizuojant perteikti trapią emocinę ir psichologinę personažo būklę.
Martin Bellemare. LAISVĖ
Gegužės 7 d. LNDT. Ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?
Šiuolaikinė kanadiečio Martin Bellemare pjesė pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą.
Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vienas kito pasirinkimus, nevaržantys vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys.
M. Bellemaro pjesės viešai statomos Prancūzijoje, Kanadoje bei Vokietijoje. Dramaturgo kūrybinėje biografijoje – apie dešimt pjesių, „Laisvė“ – žinomiausia, pirmą kartą pristatyta Lietuvos teatro žiūrovams ir užsienio ekspertams 2021 m. tarptautinio teatro festivalio Sirenos metu.
Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA
Gegužės 8 d. LNDT. Užsienyje kino meną studijuojantis Sūnus gauna užduotį sukurti dokumentinę apybraižą ir šiek tiek dvejodamas jos veikėjais pasirenka savo šeimą – Mamą, Tėvą ir Sesę. Grįžusio į gimtąjį Kauną jo laukia tikras lobis – Muziejaus darbuotoja pakviečia šeimą susipažinti su ką tik senelių namo sode atrastu Tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraščiu. Vaikinas pradeda pamažu tyrinėti ne tik penkiasdešimt metų po žeme išgulėjusį rankraštį, bet ir savo šeimos praeitį bei suvokti, kaip ji formuoja jo šeimos santykius dabartyje.
Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Rankraštis laikytas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado.
Dalios Grinkevičiūtės kūrinys yra ne tik vienas paveikiausių lietuvių literatūros kūrinių, mokyklinės programos dalis, bet taip pat yra išverstas į penkiolika kalbų. Tai įspūdingas meno kūrinys apie žmogiškumo išsaugojimą nežmogiškomis sąlygomis, pačios autorės žodžiais kalbant, „paminklas Šiaurės aukoms“.
Miranda Rose Hall. PJESĖ GYVENANTIEMS IŠNYKIMO LAIKAIS
Gegužės 8 d. LNDT. „Perskaičiau pjesę ir supratau: aš noriu dar pagyventi, nors laikas senka. Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia ši tarptautinį pripažinimą pelniusi pjesė yra aktuali Lietuvoje ne tik ekologiniu, bet ir visuomeniniu požiūriu. Pagal Jungtinių tautų tyrimus, Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti tauta pasaulyje. Mes, kaip ir daugelis kitų reiškinių pasaulyje, esame ant išnykimo ribos. Ilgą laiką pirmavome, bet per ateinančius porą dešimtmečių išnykimo prognozė baisi – lietuvių bus beveik trisdešimčia procentų mažiau. Tai baisu. Aš noriu, kad geras gyvenimas tęstųsi. Bet mūsų likimas? Koks mūsų ateities scenarijus? Man svarbu kurti ateitį šiandien. Ir šis spektaklis yra mano manifestas gyvenimui“, – sako spektaklio režisierius Antanas Obcarskas
Tai kūrinys apie gyvenimo vertę, mirties neišvengiamybę, atsiradimo stebuklą ir išnykimo teorijas. Pagrindinis pjesės veikėjas pasakoja apie mūsų planetą – kaip ji pradėjo formuotis, kaip atsirado ir išnyko įvairios rūšys ir kaip gyvename šiais laikais. Ar gali būti, kad pramonės, žmogaus veiklos, įvairių verslo šakų sąlygota klimato krizė atvedė žmoniją prie šeštojo išnykimo ribos?
Jo Strømgren. RULETĖ
Gegužės 9 d. LNDT. „Ruletę“ kuria Lietuvoje jau puikiai žinomas režisierius ir choreografas Jo Strømgren. LNDT 2018 m. jo sukurtas spektaklis „Durys“ pelnė net keturis Auksinių scenos kryžių apdovanojimus ir yra iki šiol mėgstamas žiūrovų. Minėtu spektakliu režisierius įrodė, kad refleksijai reikalinga distancija, – ten analizavęs lietuvių tautinio charakterio bruožus ir ydas, šįkart Jo Strømgrenas imasi tyrinėti, kokias svajones ir troškimus savyje užspaudžiame, siekdami būti saugūs ir tokie kaip visi. Tarsi ruletė besisukančios scenos režisieriaus ir aktorių pateikiamos kaip situacijų komedija, kur kiekvienas personažas bando pabėgti nuo užgniaužimo, tikėdamasis patirti bent laikiną laimės jausmą.
Komiškame spektaklyje klausiama, kas mus gali paskatinti vartoti svaigalus, smurtauti, patirti lyčių painiavą ir ieškoti religinių atsakymų. „Ruletė“ yra ir apie pasirinkimo laisvę bei atsakomybę, apie tikrovės ir iliuzinio pasaulio vaidmenį, o galiausiai kelia labai universalius pasvarstymus apie laikmetį, kuriame gyvename.
Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI
Gegužės 9 d. LNDT. Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.
Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.
Laura Kutkaitė. MOKYK MANE
Gegužės 10 d. LNDT. Režisierė Laura Kutkaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrusi spektaklius „Sirenų tyla“ ir „Teiresijo krūtis“ pristato naują spektaklį „Mokyk mane“. Provokuojantį kūrinį apie mokyklą kurianti Kutkaitė teigia, kad teatras yra dėkinga vieta permąstyti požiūrį į švietimą. Šiame darbe kaip ir ankstesniuose, filosofinį žvilgsnį ji derina su humoru, pasitelkia socialinę kritiką, devised principu kuriamą dramaturgiją* ir tragikomiškus įvaizdžius, gimstančius improvizacijų su aktoriais metu.
Prieš pradėdama repeticijas kartu su aktoriais, Kutkaitė vyko į įvairias Lietuvos gimnazijas ir leido dieną pamokose kartu su 9-11 klasių mokiniais. Įkvėpimo kūrėjai taip pat semiasi iš mokytojų ir mokinių atsiųstų minčių bei istorijų. Jie sako, kad kiekvienas galės atpažinti savas mokyklos patirtis – tiek skaudžias, tiek pačias idiotiškiausias.
„Mokyk mane“ klausia, kokią visuomenę formuoja dabartinė mokykla? Kuo panašūs mokykla ir fabrikas? Ar galime save laikyti gamykliniais produktais? Kur brėžti ribą tarp švietimo ir indoktrinacijos? Ar mes kaip visuomenė norime įtvirtinti paklusnumo ir pavaldumo kultūrą, o gal visgi drįstame įsivaizduoti ateitį, kurioje švietimas iš tiesų išlaisvina?
„Mokyk mane“ kviečia žiūrovus kartu praleisti neįprastą „dieną mokykloje“.
