Sekite 15min Google
Didžiuliame ekrane buvo parodyti keturi pirmojo „Vilnius City Opera“ dešimtmečio spektakliai – „Bohema“, „Verteris“, „Svynis Todas – demonas kirpėjas“ ir „Trubadūras“.
Tačiau svarbiausia šių keturių vakarų istorija vyko ne tik ekrane. Ji vyko pačioje aikštėje.Žmonės rinkosi su šeimomis, vaikais, draugais ir augintiniais. Vieni atsinešė kėdes ir pledus, kiti tiesiog sustojo eidami per miestą. Vieni prieš dvidešimt metų matė šiuos spektaklius gyvai, kiti pirmą kartą išgirdo Puccini, Massenet, Sondheimo ar Verdi muziką.
Ir visiems vietos užteko.
Opera be slenksčio
Per keturis vakarus Rotušės aikštėje labai aiškiai pasimatė, ką gali reikšti kultūros prieinamumas ne teorijoje, o iš tikrųjų.
Nereikėjo nusipirkti bilieto. Nereikėjo žinoti, kaip apsirengti ar kada ploti. Nereikėjo ieškoti, kam palikti vaiką. Buvo galima ateiti su juo. Buvo galima atsivesti šunį. Buvo galima prisėsti penkiolikai minučių ir pasilikti visam spektakliui.
Tai nebuvo operos supaprastinimas.Priešingai – scenoje liko tie patys balsai, muzika, režisūra, kostiumai ir istorijos. Pasikeitė tik atstumas tarp kūrinio ir žmogaus. Operos demokratizacija reiškia ne mažinti meno vertę, o mažinti barjerus iki jo. Ir keturis vakarus Rotušės aikštėje tų barjerų beveik nebuvo.
Kai archyvas vėl tampa gyvas
Bendradarbiaujant su LRT ir pasitelkiant LRT archyvus, spektakliai, tapę svarbia „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos kultūros istorijos dalimi, sugrįžo ne kaip nostalgijos objektai, o kaip naujas gyvas miesto įvykis.
Prieš kiekvieną peržiūrą vykę pokalbiai, diskusijos ir susitikimai leido prisiminti ne tik pačius spektaklius, bet ir jų kūrėjus, solistus, užkulisius bei laiką, kuriame gimė „bohemiečiai“.
Tačiau vienas gražiausių dalykų buvo stebėti, kaip šie kūriniai pradeda gyventi dar vieną gyvenimą. Žmonės, prieš dvidešimt metų ėję į pirmuosius „bohemiečių“ spektaklius, dabar atėjo su savo vaikais. Šalia jų sėdėjo tie, kurie apie šiuos pastatymus iki šiol buvo tik girdėję.Vieniems tai buvo sugrįžimas. Kitiems – pirmas kartas. O miesto aikštėje šios patirtys tapo lygiavertės.
Aukštoji kultūra gali būti visų
Keturių vakarų pilna Rotušės aikštė priminė paprastą dalyką: auditorijos nereikia nuvertinti.
Žmonės nori klausytis operos. Nori atrasti kūrinius, kurių galbūt patys nedrįstų pasirinkti. Nori būti šalia kultūros, jei ji pati nebijo būti šalia jų. Kartais tam tereikia atverti duris. O kartais – apskritai atsisakyti durų.
Rotušės aikštėje buvo ir saulės, ir lietaus, tačiau žmonės rinkosi kiekvieną vakarą. Ir tai tapo ne tiek ištvermės, kiek poreikio būti kartu ženklu. Nes opera čia nebuvo pristatyta kaip kažkas tolimo, išskirtinio ar skirto išmanantiems. Ji tiesiog tapo miesto dalimi. Galėjai ateiti su vakarine suknele arba sportbačiais. Su penkiamečiu, kuris po pusvalandžio pradės klausinėti, kada eisite namo. Su šunimi. Su draugais. Arba vienas. Ir vis tiek būti tos pačios auditorijos dalimi.
Dvidešimt metų – ir istorija dar kuriama
Prieš dvidešimt metų „bohemiečiai“ atsirado su noru operą kurti kitaip – gyvai, drąsiai ir arčiau savo žiūrovo. Rugsėjo 17–20 dienomis Rotušės aikštėje tapo aišku, kad po dviejų dešimtmečių ši mintis vis dar veikia. Gal net stipriau nei anksčiau. Nes kultūra tampa gyva tada, kai ją ne tik saugome, bet ir vėl atiduodame žmonėms.
Keturi „Bohemiečiams 20“ vakarai tapo ne tik jubiliejaus pradžia, bet ir priminimu, kad opera gali būti visų. O didžiausia šio jubiliejinio sezono naujiena dar nepaskelbta. „Bohemiečiai“ ją atskleis spalio 25 dieną – tikslią savo dvidešimtojo gimtadienio dieną.
Kol kas galima pasakyti tik tiek: šiam sezonui ruošiama ypatingiausia visų laikų Bohemiečių staigmena. Todėl spalio 25-ąją verta jau dabar pasižymėti kalendoriuje. Dvidešimtasis gimtadienis dar tik prasideda.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
