Parodoje „Kelias ir laikas“ – tolimi vaizdai. Tai vienas filtrų, padedčių išgryninti atvaizdą nuo neišvengiamai žmogų veikiančių stereotipų, nuostatų, nusistatymų ir angažuotų vertinimų. Prieš mus maksimaliai gryna fiksacija , atribota ir nuo įspūdžio nuodemės, nei architūra, nei žmonių mimika, nei egzotiškos formos nedarė šiems atvaizdams įtakos. Ieškant laiko atvaizdo fiksavimo – tokia atsitiktinių kadrų seka – vistik susieta kažkokio gaivališko sūkurio, kurio veikiamas fotografas ir fiksavo šiuos iš esmės atsitiktinius kadrus. Būtent atsitiktinumas – pagrindinis variklis aukštesnės – kūrybinės jėgos, idėjos, kuri vedė fotoaparato žvilgsnį , fiksuojantį bėgančio laiko atvaizdus.
Kelias ir laikas – tos pagrindinės dedamosios iš kurių ir susikonstruoja kasdienybės vaizdai. Paryškintos spalvos ir ta – „ svarbiausio momento“ nuojauta – užburia ieškant vaizde svarbiausių momentų ir lyg koks uzdraustas vaisius prikausto žvilgsnį.
