Menininkė eksperimentuodama bando apčiuopti ir perteikti daiktų, peizažų ir žmonių būsenų daugialypiškumą, jungdama analoginę fotografiją, siuvinėjimą ir šilkografiją.
Ulai svarbu ne tik tai, ką ji fotografuoja, bet ir pasąmoninis jausmas, kylantis fotografuojant: autorė įsiveržia į fotografuojamą vaizdą, taip papildydama patį turinio naratyvą.
Nagrinėdama namų sampratą, ieškodama pažinto artumo svetur ir, galiausiai, išsiuvinėdama užfiksuotus kadrus, menininkė sulieja savo asmeninę patirtį su vaizdu, reginčiąjam atverdama naują ne tik išorinę, bet ir vidinę vaizdo perspektyvą.
Dabartinio žmogaus – bėgančio per miestus, per šalis, nuolatinė skuba iškelia namų paieškos problemą. Nuolat kintančiame pasaulyje autorė objektyvu fiksuoja epizodus, primenančius namus, ir apipina juos savo asmenine patirtimi – senais, ant aukšto atrastais Sedos močiutės siūlais. Šis dualumas leidžia išgryninti namų patirtį, svarstant, ar namai priskirti tik vienai lokacijai, vienai valstybei, o, galbūt, šiuos namus kiekvienas nešiojamės viduje.
Ula Kociūtė (g. 2001) gimė ir užaugo Klaipėdoje. Studijavo skaitmeninį meną ir multimediją Portugalijos aukštojoje dizaino ir menų mokykloje (Escola Superior de Artes e Design) bei fotografiją Suomijoje, Tamperės taikomųjų mokslų universitete (Tampere University of Applied Sciences), įgytas komunikacijos bakalauro laipsnis Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Kūrybos procesą menininkė sieja su tapatybės paieškomis, reflektuojant gyvenimo kalnus ir pakalnes, stebint kintančią aplinką; naudojamos fotografijos ir tekstilės medijos, jas perpinant tarpusavyje. Darbai – atmosferiniai, turintys ritmą ir žadinantys nostalgijos jausmą.
Jie – apie tolius, asmenines, o kartais ir nelabai, matomas, bet dažniau nematomas realybes. Ulos Kociūtės darbai jau buvo pristatyti parodose Vokietijoje ir Portugalijoje.
