Austrų trupės „Liquid Loft“ spektaklio „Kalbančios galvos“ užmačios kėlė itin daug abejonių. Tikėjausi gana banalios ir paviršutinės, nostalgija persmelktos socialinių tinklų kritikos, tačiau šokėjų Stephanie Cumming ir Luke‘o Baio žaismingas virtualaus bendravimo komentaras tapo individualiu, savitu kalbėjimu apie nesusikalbėjimą, paraleliai vykstančius monologus, arba dialogus be klausytojų, apie individų egocentriškumą. Apsidairius aplink, galima nesunkiai pastebėti, kad ši neproduktyvios komunikacijos problema egzistuoja ne tik virtualioje, bet ir realioje erdvėje.
Žiūrovus itin žavėjo ir linksmino scenos gilumoje rodomos projekcijos, kurias sudarė tiesiogiai filmuojami šokėjų „dialogai“. Specialiųjų video efektų dėka vaizdas buvo iškreipiamas ir priminė kreivų veidrodžių sukuriamas komiškas deformacijas. Anglų kalba skambėjęs tekstas sudarė kokį 70% spektaklio, tad nesuprantantieji neteko priėjimo prie didelės dalies medžiagos.
Pape Ibrahima Ndiaye Kaolacko spektaklis „Mano močiutės ašaros“ bei Kingsley‘aus Odiaka‘o „iALONE“ analizavo atitinkamai individo kilmės bei vienatvės pojūčio temas. Šokio raiškos čia buvo gerokai daugiau nei austrų darbe, tačiau ji apsiribojo atmosferos kūrimu – pasikartojančios sekos ir uždara struktūra perteikė koncentracijos į save, į savo praeitį ir patirtį, įspūdį. Koncepcijos atžvilgiu šie spektakliai niekaip neprisidėjo, nepagilino pasaulyje jau kelis dešimtmečius vykstančių teorinių diskusijų. Geriausiu atveju šokio komentaras buvo iliustratyvi abstrakcija, kurią susumavo antrojo spektaklio metu nuskambėję žodžiai: „I am who I am because I am what I am“ (angl. „Esu kas esu, nes esu, kas esu.“).
„Auros“ šokio trupės spektaklis „Melancholijos dėžutė“ (chor. Johannesas Wielandas) sutelkė pilną Kamerinio teatro salę žiūrovų. Įspūdingiausiai atrodė maža erdvė, kurios sienos buvo nukabinėtos iškarpomis iš spalvotų žurnalų, „Tarybinės moters“ viršeliais ir visokio plauko kičiniais paveiksliukais, margomis lemputėmis, o scenoje mėtėsi tuos laikus laikus menantys foteliai, lempos, radijo imtuvai, ir kitokie daiktai. Nostalgiška tarybinių laikų romantika smelkėsi ir į muziką, šokėjų aprangą bei povyzą, judesius. Patraukliu ir intriguojančiu aspektu galima būti įvardinti nebent tai, kad šokėjai bendravo su žiūrovais, kviesdami juos įžengti į tą sovietinę erdvę, šokti kartu, užsiimti kažkokia veikla.
Vizualinis idėjų pateikimas labai gelbėjo visus vakaro spektaklius, nes identiteto ir savirefleksijos problematiką būtų galima ramiai kontempliuoti kavinėje, parke ar bibliotekoje. Užtektų pasiskaityti darbų anotacijas.
Šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“ vyksta Kaune rugsėjo 18-22 dienomis.
Ši recenzija yra kritinio rašymo projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.
