Kuo ypatingi šie nauji vardai Europos šiuolaikinės muzikos žemėlapyje? Visų pirma – geografija. Klasikinio avangardo laikais, maždaug praeito amžiaus viduryje, iškilę kolektyvai, įsitvirtinę kaip pagrindiniai naujosios muzikos atlikimo autoritetai, daugiausia sietini su ilgą laiką Europos muzikoje pirmaisiais smuikais griežusiomis Vokietijos, Prancūzijos ir Austrijos kultūromis.
Piečiau esantys italai, o ypač ispanai bei Baltijos kraštų atlikėjai buvo iš tų, kurie skendėjo savotiškame šios elitinės terpės užribyje. Tačiau pastaruosius kelis dešimtmečius, drauge su besikeičiančiu pasaulio veidu kintant ir meno orientacijoms, „pakraščiai“ ėmė vis ambicingiau siūlyti savą požiūrį į šiuolaikinę muziką, įpūsdami kitokių vėjų bei dar negirdėtų skambesių gūsį į išgrynintą, bet kartais beorę „senųjų“ autoritetų erdvę.
XXI amžiaus kūdikis „Smash“ ansamblis, susikūręs tūkstantmečių kultūrinių tradicijų mieste Salamankoje, imasi su ypatinga pietietiška energija ir drauge senosios ispaniškos instrumentinės muzikos išauginta subtilia skambesio pajauta pristatyti mums visiškai nežinomą jų tėvynainių – trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių kartos kompozitorių – muziką (tai Alberto Hortigüela, Joan Riera Robusté, Elena Mendoza).
O tai, kad visi tarptautinės sudėties ansamblio nariai yra solistai, leidžia imtis techniškai ypač sudėtingų garsiųjų dabarties europiečių – Salvatore’s Sciarrino, Helmuto Lachenmanno ir Briano Ferneyhough – kūrinių. Ypatinga koncerto intriga: kaip tokioje apsupty suskambės savitojo lietuvių kūrėjo Algirdo Martinaičio kompozicija „Kelias ir keleivis“?
Mūsų ir „jų“ lyginimo intrigą žada ir estų ansamblio „U:“ pasirodymas (spalio 24, Menų spaustuvė), kurio subtiliais ir išieškotais atspalviais nušvintančioje Šiaurės kraštų muzikinėje pašvaistėje (esčių Helenos Tulve ir Tatjanos Kozlovos bei suomio Jarkko Hartikaineno kūriniai) lietuviška gaida išsiskiria Onutės Narbutaitės opusas. Tiesa, kūrinio pavadinimas itališkas „Le linee e i contorni“, tačiau šitaip jis savaip susišaukia su charizmatiškojo italų postmodernisto Fausto Romitelli kūriniu „Seconda domenica: Omaggio a Gérard Grisey“.
Šio anksti mirusio, tačiau pastaraisiais metais vis labiau garsėjančio autoriaus muzika raudona gija driekiasi per keletą šiųmetės „Gaidos“ programų. Natūralu, kad savo ypatingojo tėvynainio kūrinį elektrinei gitarai „Trash TV Trance“, žadantį garsinį „Molotovo kokteilį“, atliks ir tą pat sekmadienį Menų spaustuvėje koncertuosiantis italų šiuolaikinės muzikos ansamblis „Icarus“, kurio pavadinimas nusako ir ansamblio kūrybinį kredo: nerti ten, kur dar nebuvo „skraidyta“. Tad „Icarus Ensemble“ yra dalyvavęs operos projektuose, bendradarbiavęs su diskžokėjais, videomenininkais, kaip ir garsiais dirigentais bei kompozitoriais. Menų sąveikos mėgėjus turėtų ypač sudominti „Icarus Ensemble“ muzika filmui „Cenere“ (video „MartinenFabrik“ – Martino Pompili).
