Birutė Pankūnaitė. Kęstutis vs Valentinas: ar prasideda nauja ŠMC era?

Kaip byloja centro istorija, Kęstutis Kuizinas Šiuolaikinio meno centrui vadovavo 32 metus – nuo 1992 iki 2024 m., patikslinant, kad iki centro įsteigimo 1997 m. jis vadovavo Lietuvos dailės parodų direkcijai, o ŠMC direktoriumi buvo iki 2024 m. spalio. 32 metai – solidus rezultatas, tarkim, santuokai. Dramatiškos prarajos ir konfliktai – praeityje, sprendimai ir perspektyvos – subalansuotoje dabartyje kartu su žvilgsniu į ateitį.

Tai tikrai buvo era, todėl naujojo vadovo (bet ne naujo ŠMC darbuotojo) pirmieji vieši judesiai su atvirais svetingai auditoriją kviečiančiais tekstais ir kalbomis traukia žvilgsnį ir dėmesį. Valentinas Klimašauskas ŠMC kuratoriumi dirbo 10 metų – 2003–2013 m. Išėjęs daugiausia veikė kaip nepriklausomas kuratorius, meno kritikas, rašytojas ir dėstytojas, o nuo 2025 m. sausio jis vėl dirba čia, šįkart direktoriumi. Todėl galima teigti, kad jo šiandieninė pozicija reiškia nepiktą oponavimą ankstesnei įstaigos politikai, kurią jis puikiai pažįsta, kaip ir tarptautinį kontekstą. Ir žino, kaip tą politiką pagydyti, jei ji buvo ligota (ar buvo?).

O jeigu išsirinktume charakteringą Kuizino parodą kaip jo kuravimo pavyzdį ir sugretintume su Klimašausko renginiu? Kad susidarytų grynuolių lygtis.

O jeigu išsirinktume charakteringą Kuizino parodą kaip jo kuravimo pavyzdį ir sugretintume su Klimašausko renginiu? Kad susidarytų grynuolių lygtis. Tarkim, „Cool Places“, 7-oji Baltijos šalių trienalė, vykusi 1998 m. spalio 2 d. – lapkričio 1 d. Tai buvo pirmoji ambicingesnė tarptautinė paroda, prie kurios jam pačiam teko prisidėti. ŠMC klestėjimas ir laukiniai laikai, kuriuose centras veikė agresyviai bei ambicingai, kaip ir visa kas aplink tuo laikotarpiu. Ir buvo labai geras, nuostabus, geriausias.

ŠMC nuotr./Kęstučio Kuizino kuruota paroda „Cool Places“ 1998 m.

Šioje parodoje institucija pareiškė apie save visame Baltijos ir Šiaurės regione itin stipriais, sudėtingo įgyvendinimo kūriniais ne tik iš svečių, bet ir iš vietos autorių ir ypač iš jų. Tai buvo laikas, kai kone eismas stodavo Vokiečių gatvėje nuo perkrovų parodų atidarymų proga. Būtent šioje parodoje Artūras Raila, nepavykus realizuoti kūrinio su nacionalsocialistų grupuote, užsakė mušamųjų grupę su šokėjomis ant ŠMC stogo („Mes arba niekas“). Kas dabar beprisimena tuo metu garsų Mindaugą Murzą, kurio organizacija buvo nelegali?

Šioje parodoje institucija pareiškė apie save visame Baltijos ir Šiaurės regione itin stipriais, sudėtingo įgyvendinimo kūriniais ne tik iš svečių, bet ir iš vietos autorių ir ypač iš jų.

Evaldas Jansas išviešino pastato video sistemą, skirtą apsaugai, o vienoje iš slaptų erdvių augino kanapes („Užkulisiai ir scenos“). Deimantas Narkevičius būtent šioje parodoje suliejo kalvio Ignoto teisybę ir katalikų Mišių radijo transliaciją („Mišios kalvio Ignoto teisybei“). Dar viena cool instaliacija – Dainiaus Liškevičiaus „In/Out“, pagal atvirkštinį principą veikiančios automatinės durys, viena naujienų to meto kasdienybėje (žiūrovui priartėjus, durys užsidaro). Tuo metu dar funkcionavo Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko duetas, įamžinęs ŠMC grindų keitimo procesą savo vienu konceptualiausių darbų („Geriau daryti ką nors, negu nieko“). O pats Kuizinas įsiamžino gana jautriu būdu – kataloge publikuodamas savo meilės dienoraštį.

Apie greitį ir lėtėjimą tuomet dar niekas nekalbėjo, bet garsusis islandas Olafuras Eliassonas pasėjo žolę centro kiemelyje, ant sienų šalia dokumentuodamas natūralų gamtos procesą – žolės dygimą. O danų duetas Ingaras Dragsetas ir Michaelis Elmgreenas įrengė vieną savo „Bejėgių struktūrų“ – „Keistą barą be žiūrovų“.

Keistumo siekė visi: šokiruoti, stebinti, priblokšti. Estė Annika Tonts žemutinėje salėje pastatė nuo sovietų laikų prisimintą, bet jau išgyvendintą šiukšlių mašiną. Be paaiškinimų ir ilgų tekstų ekspozicijoje. Nedaug stambaus mastelio ir stiprios raiškos kūrinių erdviose ŠMC salėse, pasitinkančių auditoriją, kuri vardan dar iki galo nepažinaus meno buvo pasiryžusi praryti bet ką iš garbinamos institucijos rankų. Ore tvyrojo pirmojo laisvo dešimtmečio entuziazmas.

Po dešimties metų, 2008 m. gruodį, Jurijui Dobriakovui Kuizinas teigė: „vienu metu per toli nubėgom, atitrūkom nuo savo konteksto, ir dabar tarsi apsisukę ir sugrįžę į tam tikrą tašką turime bandyti išaiškinti, ką mes darome, nes bent jau vietiniame kontekste nėra institucijų, su kuriomis galėtume plėtoti tolygų dialogą. Tas dialogas egzistuoja tik tarptautiniu lygmeniu, kas turbūt irgi nėra labai gerai, kadangi pernelyg greitai išsiveržėme į priekį. (...) Apie ŠMC esu dažnai rašęs (ypač anglų kalba), kad tai yra, be abejonės, galios struktūra, tačiau pakankamai bejėgiame kontekste – „a structure of power in a powerless context“.“ Direktorius pasigedo šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų ir kitų veiklos vienetų aplink.

Šiuolaikinio meno centro paroda

+17

Nacionalinė dailės galerija Vilniuje oficialiai atidaryta 2009 m. Nuo 2015 m. šviežios energijos įgauna Vilniaus dailės akademijos parodų salės. MO muziejus Vilniuje atsidaro dar po kelių metų, 2018 m. Sekančiais, 2019 m. su nauja vadovybe ima spurtuoti ir kiti Lietuvos nacionalinio dailės muziejus padaliniai. 2020 m. pasikeitus Lietuvos dailininkų sąjungos vadovybei atsigauna organizacijos galerijos. Ir štai po rekonstrukcijos štiliaus (2021-2024) atsivėręs centras atranda save išbujojusioje aplinkoje ir pats išplėtęs savo teritoriją, kurią visą reikia apeiti (nuo 2024 m. atidaryti Sapiegų rūmai).

O nuo 2025 m. sausio į sceną įžengia naujasis ŠMC vadovas pasitelkdamas visiškai kitą retoriką. Pagrindiniu veiklos principu jis įvardija dosnumą – estetinį, intelektualinį, informacinį, emocinį ir empatinį. Jis žada atviresnį ir auditorijai suprantamesnį ŠMC, kartu išsaugant profesionalaus meno institucijos ambicijas. Be arogancijos, prie kurios žiūrovas buvo pripratintas, o su atvira širdimi ir kilniais tikslais.

Tiesa, nuo „Cool Places“ laikų praėję vos ne trys dešimtmečiai, parodos autoriai sukūrę ilgametes karjeras, o į aktualias meno platformas įžengusi vidurinioji karta. Parodos „Superklijai...“ didaktikoje menininkų geografinės koordinatės nebenurodomos – jie gyvena daug kur, be fiksuotos vienos šalies. Jie kuria daug ką – jų kūriniai, nutūpę ŠMC salėse, rodos, sukurti vieningu stiliumi – taip tolygiai atrodo erdvėse išdėstyta ekspozicija, kuri kupina vizualių nuotykių.

Apie objektų galimas interpretacijas patogu čia pat pasiskaityti kompaktiškame ir lakoniškame parodos gide. Jų daug, jie sudaro vientisą figūrų tinklą, kuriame žiūrovui nereikia klaidžioti, bet tai nėra ir pažodinės idėjų iliustracijos. Lyginant su Kuizino paroda, lietuvių menininkų reprezentacija beveik analogiška, su nemažai primirštų ir naujai pristatomų vardų arba šiuo metu aktyviai funkcionuojančių autorių. Atsiradusi gausi LGBTQ+ kategorija – tarsi likusi ne geografinė ar amžiaus skirtis, o lyties.

Parodos „Superklijai...“ didaktikoje menininkų geografinės koordinatės nebenurodomos – jie gyvena daug kur, be fiksuotos vienos šalies. Jie kuria daug ką...

Ir Kęstučio, ir Valentino parodos yra meno šventė ir puota akims, festivalis. „Superklijai...“ – tai daugybė kamerinių istorijų, slepiančių dramas ir džiaugsmus. Ši paroda susluoksniuota, architektoniška, užauginta aukštais: sunkieji dalykai nugramzdinti gilyn į rūsį. Tai atvirų jausmų Jonathan Vinel trumpametražis filmas „Martinas verkia“ (2017): kompiuterinis strazdanotas jaunuolis blaškosi ieškodamas draugų ir jų nerasdamas, neslepia vienatvės kančių ir veikia pagal žaidimo „Grand Theft Auto V“ kalbą. Regis, elektroninis ekranas – vienintelis būvis, priimantis ašaras, paskutinė į neviltį puolusio herojaus priebėga ir tai vienas labiausiai parodos temą atitinkančių kūrinių.

Užlipus aukštyn šviesi Pietinė salė kaip įžanga nudžiugina erdviu, eskizišku, neperkrautu spalviniu įspūdžiu: stiklo kolonos, stambiagabaritės metalo gėlės, sienų ir drobių tapyba ir rausvi atspalviai visur, spindintys net ir ne saulėtą dieną. Visa kas sukuria nekantrų smalsumą: o kas toliau?

O toliau – Didžioji salė, kuri kiekvienam kuratoriui yra nemenkas iššūkis. Valentinas nutarė ją nugalėti turiniu, centre patalpindamas 1968 m. kino režisieriaus Algirdo Aramino filmo „Kai aš mažas buvau“ ištrauką, kuri įgarsina erdvę ir paskleidžia romantinę, pozityvią filmo veikėjų aurą. Raktinis nespalvotas retro intarpas iš Dailės parodų rūmų praeities suburia aplink visą būrį spalvingų, sumeistrautų, dažnai rankų darbo arba tiesiog primityvios gamybos, keistų konstrukcijų kompozicijų.

Patricija Adamovič / BNS nuotr./Šiuolaikinio meno centro paroda

Ir nors pirminis šios salės įspūdis taip pat keri savo vizualiu grožiu, atidesnė pažintis gido dėka nuramina džiaugsmingą sumaištį – viskas aprėpiama ir aišku. Šiaurinė salė subtiliai pratęsia nespalvotąją tradiciją ir kalba pritildytais fotografijų ir piešinių siužetais. (Valio architektų studijai „INBLUM architects“!)

„Superklijai...“, rodos, apsuko galvą ir privertė primiršti teksto pradžioje nurodytą lygtį. Akivaizdi abiejų parodų konceptų, nors ir priešingų vienas kitam, meistrystė. Vienas šaltas, žavus ir emociškai santūrus, kitas daugiau pagrįstas tinklais, smulkesniais masteliais, bendryste. Gal svarbu tai, kad dabartis gyva ir paveiki, kas nuteikia optimistiškai. O kas laimi?