Christo Vladimirovas Javacheffas, meno pasaulyje geriau žinomas kaip Christo, gimė 1935 Bulgarijoje. Būdamas 22-ejų jis išvyko iš gimtinės. Vėliau Christo yra ne kartą minėjęs, jog nors susidūrė su nemenkais iššūkiais, jis buvo laimingas galėjęs pabėgti iš Sovietų bloko – jei nebūtų atsidūręs Vakaruose, nežinia, ar būtų galėjęs kurti.
Iš pradžių Christo patraukė į Prahą, tuomet į Vieną bei Ženevą, o galiausiai į Paryžių, kur sutiko savo gyvenimo ir kūrybos partnerę Jeanne-Claude Denat de Guillebon (1935–2009), geriau žinoma kaip Jeanne-Claude. Abu jie gimė tų pačių metų tą pačią dieną – birželio 13-ąją. Tačiau Christo tvirtino, jog tai nebuvo likimo pirštas. „Likimą susikuriame patys“, – sakė jis.
Tiesa, nors kūrė drauge, pasirašinėti savo kūrinius abiem vardais jie ėmėsi tik 1994 m. Iki tol, abiejų menininkų sprendimu, kūriniai buvo pasirašomi Christo vardu.
Susipažinę Christo ir Jean-Claude netrukus pasuko instaliacijos, įvietinto ir Žemės meno kryptimis, tačiau menotyrininkai pripažįsta, kad savitą Christo and Jeanne-Claude kūrybą, nuolat plėtusią savo geografiją (nuo dykumų iki Centrinio parko Niujorke) ir instaliacijos sampratą, kategorizuoti nėra lengva.
Pats Christo interviu „Dezeen“ yra sakęs, kad visos jo kūrybos interpretacijos yra teisingos: „Daug žmonių nežino, kaip skaityti mūsų projektus. Tai nėra normalios skulptūros, tai nėra normalūs paveikslai. Tai daug dalykų. <…> Galų gale, Jeanne-Claude ir aš visada sakydavome, kad mes nežinome, apie ką yra projektas. Kiekviena projekto interpretacija yra legitimi, net pati kritiškiausia ar pati pozityviausia.“
Į meno žemėlapį jiedu pirmą kartą įsirašė 1962 m., kai per savo personalinės parodos atidarymą sukūrė „Geležinę uždangą“ („Iron Curtain“) – iš alyvos statinių sukurtą instaliaciją, kuria užbarikadavo vieną siaurą Paryžiaus gatvelę, ir aštuonioms valandoms užblokavo tiek pėsčiųjų, tiek automobilių eismą. Leidimo šiam kūriniui negavę menininkai buvo sulaikyti, tačiau žengė pirmą svarbų žingsnį savo kūrybiniame kelyje.
Nuo 7 deš. Christo ir Jeanne-Claude ėmėsi kurti didelio mastelio instaliacijas, „įpakuojančias“ gamtos ar architektūros objektus – šie kūriniai tapo menininkų vizitine kortele.
1972 m. gimė „Slėnio užuolaida“ („Valley Curtain“) – 28 mėnesius trukęs ir tik 28 valandas gyvavęs projektas, kurio metu tarp dviejų kalnų Grand Hogback kalnų grandinėje Kolorade buvo ištiestas 18,600 kv. m. oranžinis audinys. 1977 m. geltonu audiniu buvo iškloti 4,4 kilometrai Kanzaso miesto parko takų, 1983 m. įgyvendintas dvi savaites gyvavęs projektas „Apsuptos salos“, („Surrounded Islands“) rožiniu audiniu apjuosęs vienuolika salų, o 1988 m. į audinį įvynioti 178 medžiai Bazelyje.
1985 m. į nailoninį audinį buvo „supakuotas“ Point Neuf tiltas Paryžiuje, o 1995 m. 14-ai dienų į polipropileną buvo suvyniotas Reichstagas Berlyne – vienas įspūdingiausių ir pačių autorių labiausiai vertintų savo projektų. „Tai buvo vienas gražiausių dalykų, kuriuos aš kada nors mačiau“, – interviu „The Guardian“ yra sakęs Christo.
1984–1991 m. Christo ir Jeanne-Claude ruošė projektą – „Skėčiai“ („The Umbrellas“). Instaliacija turėjo tuo pat metu būti rodoma Japonijoje (mėlyni skėčiai 19 km ilgio plote) ir Kalifornijoje (geltoni skėčiai 29 km ilgio plote). Deja, pakilus vėjui, 6 metrų aukščio skėtis mirtinai sužalojo moterį Kalifornijoje. Dar viena mirtis ištiko Japonijoje, kai instaliacija buvo pradėta demontuoti.
Nors jų projektams reikėjo įspūdingų sumų, menininkai savo kūrinius finansuodavo patys – jie nesirinko nei valstybės, nei meno industrijos dotacijų. Lėšų savo kūrybai Christo ir Jeanne-Claude įprastai gaudavo pardavę kitus kūrinius – projektų paruošiamuosius piešinius, koliažus ir kt.
Keliaudami Christo ir Jeanne-Claude rinkdavosi skirtingus lėktuvus, kad vienam iš jų sudužus, kitas galėtų tęsti jųdviejų pradėtus projektus.
Po beveik pusę amžiaus trukusios kūrybinės partnerystės, Christo toliau dirbo ir po Jeanne-Claude mirties. Vienas ryškiausių jo įgyvendintų projektų buvo 2018 m. pristatyta instaliacija „Londono Mastaba“ („The London Mastaba“), pagaminta iš daugiau nei 7000 naftos laikymo talpų.
Paskutinysis menininko projektas „Supakuota Triumfo arka“ liko nebaigtas, tačiau menininko pageidavimu bus įgyvendintas. Jį ketinama eksponuoti nuo 2021 m. rugsėjo 18 d.
