I.Kovaliovo darbai – tai nuoseklios, lėtos klajonės po kasdienybės paviršių, kur net keletas metrų gali tapti daugiau nei dešimties minučių trukmės žvilgsnio meditacija. „Dabar net neilgą atstumą neretai einu ne minutę, o dvidešimt“, – prisipažįsta fotografijų autorius.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Instagrame fotografas jau seniai turi savo sekėjų ratą, o parodinėje erdvėje pasirodė Dusetų galerijoje bei Šiaulių fotografijos muziejuje. Tačiau būtent ši paroda pažymi naują etapą – bandymą permąstyti, kas šiandien yra „fotografas“ ir ką reiškia „fotografuoti“.
Debiutinės personalinės parodos proga su fotografu pasikalbėjome apie jo kelią į kūrybą, nuostabą, kuri staiga ištinka išvydus gražų vaizdą, keliones po apgriuvusios dvarus bei apleistas sodybas ir kodėl užuot fotografavęs skaitmeniniu ar juostiniu aparatu, renkasi fotografuoti telefonu.
– Irmantai, esate baigęs Šiaulių universiteto Dailės fakultetą, tad ši debiutinė jūsų paroda nėra joks atsitiktinumas – menas, kūryba patį lydi nuo jaunų dienų?
– Taip. Mokiausi Dusetų vidurinėje mokykloje, kurioje yra sustiprintos dailės pamokos. Vėliau baigiau dailės darbų specialybę Šiaulių universitete. Šitoks gyvenimo pasirinkimas buvo neatsitiktinis, mat mano tėtis yra dailės darbų mokytojas, maža to, jaunystėje gan aktyviai fotografavo. Beje, brolis Aurelijus taip pat pasuko kūrybiniu keliu – užsiima tapyba. Tad visi daugiau ar mažiau esame prie menų.
– Ar dabartinė jūsų veikla taip pat susijusi su kūryba, ar fotografija – labiau laisvalaikis?
– Fotografija – tai hobis, malonumas, laisvalaikis. Šiuo metu dirbu staliumi baldų įmonėje. Prieš tai aštuonerius metus darbavausi mobiliųjų telefonų salone.
– Vadinasi, tai, kad fotografuojate mobiliuoju telefonu, taip pat joks atsitiktinumas?
– Prieš penkerius metus su fotografija neturėjau nieko bendra. Žinoma, pafotografuodavau kelionėse, kasdienybėje – žodžiu, buitiškai, kaip dauguma. Tačiau apie kūrybinę, meninę fotografiją nebuvo jokio supratimo.
Viskas prasidėjo nuo profilio instagrame. Tiesa, pradžioje tik susikūriau jį ir nieko ten nedariau. Tik po gero pusmečio įsigijęs pirmąjį Iphone telefoną ėmiau daugiau fotografuoti, o padaręs įdomesnę nuotrauką keldavau į savo paskyrą.
Drąsos fotografuoti ir viešinti tai, ką užfiksuodavau, suteikė artimųjų, draugų, netrukus ir nepažįstamų žmonių raginimai tai tęsti. Na, o kai mano profilį ėmė stebėti šiaulietis menotyrininkas ir fotografas Virginijus Kinčinaitis – buvau lyg devintame danguje. Kai jis ėmė laikinti mano nuotraukas, pirmą kartą pagalvojau – gal man visai neblogai pavyksta...
Kai Virginijus Kinčinaitis ėmė laikinti mano nuotraukas, pirmą kartą pagalvojau – gal man visai neblogai pavyksta...
– Kodėl vis dėlto pasirinkote telefoną, o ne skaitmeninį ar juostinį fotoaparatą?
– Esu fotografavęs su Android išmaniuoju telefonu, tačiau Iphone nuotraukų koregavimo sistema man pasirodė žymiai patogesnė ir įvairesnė, mat ji suteikia daugiau galimybių tvarkyti fotografijas: spalvas, šešėlius, kontrastą, tiesinti linijas, visaip vartyti ir karpyti nuotraukas. Viskas man čia yra sklandžiau, aiškiau ir paprasčiau: nufotografavai, pakoregavai ir dedi į instagramą – labai patogu.
Pradžioje su savimi tampydavausi ir skaitmeninį fotoaparatą. Jei pavykdavo ką nors įdomaus nufotografuoti, tuomet nuotrauką įsikeldavau į telefoną, o iš ten jau – į savo profilį. Bet šis kelias šiek tiek keblesnis. O kai kelis kartus išvažiavęs fotografuoti staiga suvokiau, kad aparatą pasiėmiau, bet atminties kortelę pamiršau namie, tuomet pagalvojau – kam man fotoaparatas su krūva objektyvų, jei visuomet po ranka turiu telefoną. Nuo tada fotografuoju tik telefonu.
Aišku, skaitmeniniu fotoaparatu padarytos nuotraukos yra žymiai didesnės raiškos. Tačiau kadangi aš nesiruošiu spausdinti metro dydžio darbų, man visiškai pakanka telefono techninių galimybių. Esmė juk slypi ne dydyje, bet matyme, idėjoje.
Kita vertus, telefonų techninė kokybė taip pat gerėja, tad seku naujienas ir pagal galimybes įsigyju šviežiausią aparatą. To man ir pakanka.
– Vadinasi, svarbiausias argumentas fotografuoti telefonu – patogumas?
– Greitis ir paprastumas. Pamatei, išsitraukei telefoną iš kišenės, viena ranka nufotografavai ir puse darbo jau padaryta. Visa tai užtrunka vos kelias akimirkas.
Štai konkretus pavyzdys: vieną rytą eidamas į darbą laiptinėje pamačiau ant sienos įstabią šviesą. Išsikviečiau liftą ir kol jis atvažiavo, padariau kelis kadrus. Dėl to net į darbą nepavėlavau (juokiasi).
Žinoma, paskui seka nuotraukų atrankos ir redagavimo darbai. Ir tai yra labai svarbu. Atvirai sakant, nėra nė vienos nuotraukos, kurią būčiau kėlęs į instagramą prieš tai jos nepakoregavęs. Visada yra ką pagražinti, pataisyti, paryškinti ar pridengti. Taip ir žaidžiu su kiekviena nuotrauka...
– Kokia yra jūsų fotografinė praktika: ar turite kažkokią iš anksto sugalvotą temą ir specialiai einate fotografuoti? O gal fotografijos ištinka tiesiog gyvenant savo kasdienį gyvenimą?
– Fotografuoju be jokių temų ir išankstinių planų. Tiesiog einu, žiūriu ir užfiksuoju tai, kas krinta į akis.
Paprastai savaitgaliais su žmona sėdame į automobilį ir važiuojame po visokius miestelius, kaimus, senus dvarus ir apleistas sodybas. Apie Šiaulius jau esame viską apvažiavę maždaug 100 kilometrų spinduliu, tad dabar neretai nuklystame į Latviją.
Mane labiausiai traukia kitados žmonių gyventos, bet dabar ištuštėjusios vietos: įdomu ieškoti ar sufantazuoti kitados čia buvusio gyvenimo ženklus, istorijas.
– Tačiau patys žmonės jūsų nuotraukose pasirodo labai retai.
– Tiesą sakant, aš nelabai ir moku žmones fotografuoti. Mano dėmesį labiau patraukia spalvos, šviesa, linijos, objektų santykiai ir panašūs dalykai. Į fotografiją žiūriu gan paprastai – kaip padaryti gražų, dekoratyvų kadrą, kuris gerai atrodytų įrėmintas ir pakabintas ant sienos.
Na, ir kad intriga būtų, įdomumas. Gal net šiokia tokia paslaptis. Kad žiūrovui, žiūrinčiam į nuotrauką, kiltų klausimai, emocijos, mintys, prisiminimai. Gera fotografija žadina smalsumą ir pasigėrėjimą.
– Esate labiau miesto fotografas, grožį atrandantis urbanistiniame peizaže?
– Taip. Mane labiausiai traukia miestas, architektūros detalės. Tuo tarpu gamtos peizažams esu gan abejingas.
– Debiutinę parodą Kauno fotografijos galerijoje pavadinote „(PPP) Pagirtinai pastabus pilietis: mobiliografija tarp įpročio ir intencijos“. Kas jums pačiam padeda ugdyti pastabumą ir matymą?
– Net nežinau... Tiesiog einu ir akis mato. O kaip? Kodėl? Iš kur? – neturiu supratimo. Žinote, aš ir pats nustebau, kai vieną dieną ėmiau pastebėti dalykus, pro kuriuos anksčiau abejingai praeidavau. Lyg ir nieko reikšmingo neįvyko, bet kažkas buvo kitaip. O kas tai – negaliu įvardyti...
Aš net galvojau, kad tas matymas ir pastabumas vieną dieną gali tiesiog praeiti. Gal tai turi kažkokią garantiją, tarkime, pusmečio? Bet kai ir po metų nepraėjo, o noras fotografuoti tik stiprėjo, ėmiau patikėti, kad tai tikrai su manimi vyksta.
Dabar štai jau penkerius metus fotografuoju ir tai man teikia vis didesnį džiaugsmą ir malonumą.
– Savotišku mobiliografijos veidu Lietuvoje yra jau minėtas menotyrininkas ir fotografas V.Kinčinaitis. Jūsų darbuose taip pat esama šiokių tokių panašumų su jo kūryba. Ar nebijote būti nuolat lyginamas su V.Kinčinaičiu?
– Jo paskyrą instagrame seku jau seniai. Man labai patinka, kaip jis fotografuoja ir kaip mato. Kol kas niekas mūsų nelygino, tad neturiu ir ko baimintis.
Nors abu fotografuojame telefonais, o kartais vaikštome panašiais keliais, tačiau, man rodos, mūsų matymai yra gan skirtingi. V.Kinčinaitis yra menotyrininkas, todėl ir jo fotografijos turi tiesioginių ar asociatyvių sąsajų su meno kūriniais, dailės istorija.
Na, o aš fotografuoju gan intuityviai – kai gražu, įdomu, neįprasta. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Mane labiau domina kitų žmonių reakcijos į šias fotografijas, kokias mintis jos sukelia.
– Ką pačiam šiandien reiškia fotografuoti, kai aplinkui yra tokia gausybė atvaizdų, nuotraukų ir fotografų?
– Aš apie tai negalvoju – fotografuoju tai, kas patraukia mano akį ir tiek. Gal toks yra mano būdas kalbėtis su pasauliu, o per nuotraukas – ir su kitais žmonėmis.
