Pagal kultinio populiarumo sulaukusią to paties pavadinimo Mariaus Marcinkevičiaus knygą, iliustruotą Linos Itagaki, sukurtas žaidimas kviečia įsijausti į partizano vaidmenį ir sugalvoti geriausią būdą nugalėti priešą. Apdovanoto stalo žaidimo „Mergaitė su šautuvu“ kūrėjai Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki ir Edas Matulaitis sutartinai džiaugiasi – jiems tai didžiulis įvertinimas.
– Stalo žaidimas „Mergaitė su šautuvu“ „LT Game awards“ apdovanojimuose pripažintas geriausiu 2025 m. stalo žaidimu. Ką tai reiškia jums?
Edas: Šis apdovanojimas man yra didelis įvertinimas, juo labai džiaugiuosi. Smagu žinoti, kad mano kurti žaidimai patinka ir atneša džiaugsmą kitiems. Man, kaip žaidimų kūrėjui, tai yra svarbus žingsnis ir įkvėpimas kurti toliau.
Marius: Tai iš tiesų labai svarbus ir didelis įvertinimas man, knygos autoriui, ir mums su Lina kaip komandai, nes knygą kūrėme drauge. Labai džiaugiuosi, kad mūsų istorija sudomino ne tik jaunuosius ir vyresnius skaitytojus, bet ir stalo žaidimų mėgėjus.
Man tai buvo didžiulė staigmena. Puikiai žinau, kad šiandien stalo žaidimų rinka yra tiesiog užversta stipriais, profesionaliai sukurtais lietuviškais ir tarptautiniais žaidimais, nuo kurių žaidėjai kartais negali atsiplėšti parų paromis. Tai, kad žaidimas, sukurtas pagal mūsų knygą, buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje, man yra ne tik didelė garbė, bet ir labai nuostabus patvirtinimas, kad ši istorija gyvena toliau – jau kitomis formomis.
Lina: Kiekvienas įvertinimas džiugina! Knyga ir spektakliai jau surinko daug gerų įvertinimų, tai labai smagu, kad ir žaidimas sulaukė tokio įspūdingo prizo.
– Kaip manote, kas lėmė šio stalo žaidimo sėkmę?
Edas: Manau, kad prie šio žaidimo sėkmės prisidėjo visiems svarbi Lietuvos partizanų tema ir nuostabios Linos Itagaki iliustracijos. Taip pat manau, kad pavyko sukurti taisyklėmis neperkrautą žaidimą, tinkamą ir šeimoms, ir strateguoti mėgstantiems patyrusiems žaidėjams. Žaidimas yra kooperacinis – tai leidžia žaidėjams susiburti kartu, labiau įsijausti į partizanų vaidmenį ir kartu kovoti su priešais. Be to, žaidime yra penkios skirtingos misijos, daug įvairių kortų efektų ir skirtingi sudėtingumo lygiai, todėl žaidimą galima žaisti daug kartų, kiekvieną sykį randant ką nors naujo.
– Edai, papasakokite apie žaidimo kūrimo procesą. Ar perkeldamas knygos pasaulį į stalo žaidimą susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
Edas: Dar prieš pradėdamas galvoti apie žaidimo mechanizmus ir koncepciją, perskaičiau „Mergaitė su šautuvu“ knygą ir stengiausi semtis įkvėpimo kaip tik iš jos, kad žaidimas atspindėtų knygoje aprašytus įvykius ir atmosferą. Perskaitęs knygą jau žinojau, kad žaidėjai turėtų keliauti po joje aprašytas vietoves, slėptis nuo priešų, rinkti reikalingus išteklius ir komandiškai koordinuoti savo veiksmus. Kuriant kooperacinius žaidimus, didžiausi sunkumai paprastai būna subalansuoti sudėtingumą ir išspręsti vadinamąją quarterbacking problemą, kai vienas dominuojantis žaidėjas visiems diktuoja ėjimus.
Teko padirbėti, kad dėl pergalės žaidėjams reikėtų pasistengti ir efektyviai bendradarbiauti, tačiau kad nebūtų situacijų, kai žaidimo viduryje jau aišku, jog laimėti nebėra vilties. O quarterbacking problemą pavyko išspręsti kiekvienam žaidėjui suteikiant asmenines veiksmų korteles, kurias mato tik jie patys. Šios kortelės taip pat buvo puikus būdas įtraukti įvairius įvykius, asmenybes ir objektus, aprašytus knygoje.
– Mariau, kas jums, kaip knygos autoriui, labiausiai įsiminė iš žaidimo kūrimo proceso?
Marius: Pirmiausia mane nustebino pats pasiūlymas kurti žaidimą pagal knygą. Man tai iškart pasirodė labai įdomu. Esu smalsus žmogus, mėgstu kišti nosį visur – dažnai net ten, kur gal ir nereikėtų. Tačiau nuo stalo žaidimų pasaulio jau buvau gerokai nutolęs, ypač nuo šiuolaikinių žaidimų modelių, struktūros ir mechanikos. Paskutinį kartą rimčiau žaidžiau tada, kai vaikai dar buvo maži, o dabar jie jau studijuoja.
Todėl viskas prasidėjo nuo savotiško sugrįžimo į žaidimų pasaulį. Vytautas Kandrotas, „Terra Publica“ plėtros vadovas, mums su Lina davė įvairiausių stalo žaidimų. Tuo metu buvome Molėtų rašytojų rezidencijoje, todėl turėjome laiko į juos įsigilinti, išbandyti, suprasti, kaip jie veikia ir kuo šiandien gyvena stalo žaidimų kultūra.
Vėliau Lina prisidėjo prie personažų apipavidalinimo, o aš – prie logiško žemėlapio išdėstymo. Žinoma, didžiausią ir sunkiausią darbą atliko visa žaidimo kūrimo komanda. Jie sugalvojo koncepciją, žaidimo mechaniką, vizualinį pasaulį ir visą tą vidinį „varikliuką“, kuris leidžia žaidimui veikti. Esu jiems labai dėkingas už didžiulį, kruopštų ir nuoširdų darbą.
– Lina, papasakokite apie žaidimo iliustravimo procesą. Kas įsiminė labiausiai, kas nustebino? Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais?
Lina: Kadangi viską sugalvojo žaidimo kūrybinė komanda, man buvo nepaprastai lengva (šypsosi).
Labai pagelbėjo tai, kad daugumą piešinių buvo galima iškarpyti ir panaudoti iš knygos, visai nedaug papildomai piešti reikėjo.
Mane gal labiausiai stebina ir vis dar yra nesuvokiama, kaip žaidimų kūrėjai sugeba taip viską išmąstyti, apgalvoti, numatyti visus galimus variantus... Neįsivaizduoju, kaip tai daroma (šypsosi). Pati kurti žaidimo tikrai nesiryžčiau!
– Mariau, ką rekomenduotumėte tiems, kurie knygos „Mergaitė su šautuvu“ ir pagal ją sukurto stalo žaidimo dar nėra atradę – pirmiau skaityti, o tada išbandyti stalo žaidimą? O galbūt atvirkščiai?
Marius: Visada rekomenduočiau pirmiausia perskaityti knygą. Man atrodo, svarbu iš pradžių susipažinti su herojais, jų išgyvenimais, jausmais, lūkesčiais ir netektimis. Tada ir pats žaidimas atsiveria visai kitaip – ne tik kaip strategija ar nuotykis, bet ir kaip istorijos tęsinys.
Kai jau pažįsti Magdę, kai supranti, ką ji patiria ir kokiame pasaulyje gyvena, žaidimo situacijos įgyja daugiau prasmės. Tuomet gali beveik matyti, kaip maža mūsų herojė pilna kuprine dinamito šokuoja per pelkės kupstus, slapstydamasi nuo priešų. Ir tada žaidimas tampa ne tik žaidimu, o dar vienu būdu iš naujo išgyventi knygos pasaulį.
