Sekite 15min GoogleAtrodo, kad fotografijos legendos atmintyje nepraslysta nė viena įamžintų žmonių istorijos detalė. Septintajame dešimtmetyje vieno Hamburgo baro lankytojus pradėjęs fotografuoti menininkas ilgainiui tapo vienu žinomiausių Švedijos fotografų: jo darbai nugulė į albumus ir buvo eksponuojami svarbiose pasaulio galerijose. Tačiau net ir dabar, būdamas 82-ejų ir apie visa tai pasakodamas savo studijoje Stokholme, A.Petersenas pabrėžia: fotografijos yra tik fotografijos, malonus atsitiktinumas. Svarbiausia – žmonės ir jų istorijos.
Jau netrukus garsusis autoriaus ciklas „Café Lehmitz“ atkeliaus į Kauno paveikslų galeriją, kur spalį vyks Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA.
Lankantis A.Peterseno studijoje pačiame Stokholmo centre, žvilgsnis kliūva už daugybės nedidelių nuotraukų, autentiškų interjero detalių ir į lentynas vos telpančių suarchyvuotų negatyvų albumų. Ne mažiau stebina paties fotografo gyvybingumas ir atvirumas. Daugiau nei 30 metų veikiančioje studijoje jis iki šiol pats ryškina juostas, priima svečius ir dėlioja būsimus fotografijų albumus.
Fotografą išgarsinęs ciklas „Café Lehmitz“
Dauguma Andersą Peterseną atpažįsta iš serijos „Café Lehmitz“, kiti – dėl Tomo Waitso albumo „Rain Dogs“ , kurio viršeliu tapo to paties ciklo fotografija, o fotografijos žinovai – dėl savitos juodai baltos estetikos. Tačiau tiek Švedijoje, tiek už jos ribų fotografo vardas siejamas ir su gebėjimu priartėti prie žmogaus taip, kad riba tarp fotografo ir fotografuojamojo, regis, beveik išnyksta.
Septintajame dešimtmetyje jaunas fotografas A.Petersenas netikėtai atsidūrė Hamburgo bare „Café Lehmitz“, kuriame rinkosi uosto darbininkai, jūreiviai, sekso darbuotojai ir kiti visuomenės paraštėse atsidūrę žmonės. Paklaustas, kaip nusprendė kurti ciklą apie baro lankytojus, A.Petersenas atsako trumpai: „Aš nenusprendžiau. Jie nusprendė.“ Iki pat šiandienos anuomet užfiksuotas nuotraukas jis vadina šeimos albumu.
„Į „Café Lehmitz“ užsukau pirmą valandą nakties. Čia buvo daug žmonių, grojo įvairiausia muzika, veikė senas muzikinis automatas“, – prisimena fotografas. Anuomet bare buvo galima ir numigti, įsitaisius ant čia pat stovinčių suolų.
Vieną akimirką, besilinksmindamas su baro lankytojais, A.Petersenas pastebėjo, kad dingo jo fotoaparatas. Šis jau keliavo iš rankų į rankas tarp baro svečių, kurie vieni kitus fotografavo. Ir nors pirmosios nuotraukos, kaip prisimena fotografas, techniškai nepavyko – bare buvo per tamsu, – tą vakarą nutiko kai kas svarbaus: fotoaparatas neatskyrė fotografo nuo kitų žmonių. A.Petersenas tapo bendros situacijos, tą naktį bare vykusio gyvenimo dalimi, o ne stebėtoju. Toks santykis su fotografuojamais žmonėmis vėliau tapo vienu ryškiausių jo kūrybos bruožų.
Žymiosiose „Café Lehmitz“ fotografijose žmonės šoka, pozuoja, bučiuojasi, apsikabina po nesutarimų ar tiesiog leidžia laiką. Tačiau net ir fiksuodamas itin asmeniškas akimirkas A.Petersenas sako sąmoningai vengęs fotografijų, kurios galėtų žmogų pažeminti ar sugadinti pasitikėjimą.
„Man labai svarbu kurti švelnias fotografijas. Ne per daug brutalias“, – pokalbio metu sako A.Petersenas.
Juostoje – nuo kalėjimo iki gatvės fotografijos
A.Petersenas žmones fotografavo ir kalėjime, senelių globos namuose bei psichiatrijos ligoninėje. Iki šių dienų jis liko ištikimas tam pačiam požiūriui – stengtis priartėti prie žmogaus ir kiek įmanoma panaikinti ribą tarp fotografo ir fotografuojamojo.
Šiandien A.Petersenas ir toliau nesiskiria su fotoaparatu: kuria naujus ciklus, daug dėmesio skiria gatvės fotografijai, veda dirbtuves ir savo patirtimi dalijasi su jaunesnės kartos kūrėjais.
„Fotografuoju tikrai ilgai – daugiau nei 60 metų. Tad turiu patirties, kuria galiu dalytis. Savo mokiniams to niekada nesakau, tačiau iš jų pats išmokstu ne ką mažiau“, – juokiasi fotografas.
Per daugiau nei šešis dešimtmečius pasikeitė ne tik fotografija, bet ir santykis tarp žmogaus bei kameros. Vis dėlto paklaustas, ar šiandien nepažįstamieji vis dar taip pat noriai leidžiasi fotografuojami, A.Petersenas atsako paprastai.
„Žmonėms patinka fotografuotis. Tačiau jie bijo atsidurti socialiniuose tinkluose, ir aš tai puikiai suprantu“, – sako fotografas.
A.Peterseno darbai Lietuvoje bus pristatomi pirmą kartą. Į Kauną atkeliaus visos 52 „Café Lehmitz“ serijos fotografijos – vintažiniai 1977 m. atspaudai.
IPMA festivalio ekspozicija neapsiribos fotografijos klasika. Greta A.Peterseno darbų bus pristatoma ir šiuolaikinės fotografijos panorama – Lietuvos bei užsienio autorių kūriniai ir jaunosios kartos menininkų darbai.
Tarptautinis fotografijos ir medijų meno festivalis IPMA Kauno paveikslų galerijoje vyks spalio 1–30 d., o A.Peterseno darbus bus galima išvysti iki lapkričio 30 d.
IPMA festivalį organizuoja Kauno kolegija ir VšĮ „Kūrybinis blokas“. Daugiau informacijos čia.
