Permainų laikotarpiu Kaune susibūrę jauni menininkai užsibrėžė tikslą iš pagrindų atnaujinti Lietuvos kultūros lauką ir į jį įnešti gaivaus oro gūsio. Nors iš pradžių siekta į „Post Ars“ veiklą įtraukti kuo daugiau įvairių sričių menininkų, tačiau laikui bėgant išryškėjo grupės branduolys: Aleksas Andriuškevičius (g. 1959), Robertas Antinis (g. 1946), Česlovas Lukenskas (g. 1959) ir Gintaras Zinkevičius (g. 1963).
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Jau nuo pirmosios savo parodos 1990 m. postarsininkai įgavo provokatorių reputaciją, tačiau, A.Narušytės teigimu, be jų indėlio šiandien tiesiog neįsivaizduojama šiuolaikinio Lietuvos meno raida.
Intensyviausiai avangardinė menininkų grupė kūrė iki 2000 m., tačiau ir vėliau jų kūriniai buvo eksponuojami šiuolaikinio meno parodose, menininkai susiburdavo bendriems projektams, aktyviai puoselėjo ir eksponavo personalinę kūrybą.
Net dešimt Radvilų muziejaus salių užpildančioje parodoje „Sankrova“ žiūrovai kviečiami panirti į svaiginantį laisvės proveržį nepriklausomybės pradžioje ir prisiminti arba pirmą kartą išvysti archyvinius šios grupės performansus, akcijas ir instaliacijas, kurios anuomet iš pagrindų keitė suvokimą apie tai, kas ir koks gali būti menas.
Vis dėlto, kaip teigia kuratorė A.Narušytė, tai nėra retrospektyvinė grupės „Post Ars“ paroda: menininkai pristato ir naujus savo darbus, kuriuose reflektuoja dabartį, o žiūrovus kviečia peržengti savo meno supratimo ribas.
– Papasakokite, kokiame politiniame ir kultūriniame kontekste užgimė menininkų grupė „Post Ars“?
– Ši grupė atsirado 1989 m. Lietuvai laisvinantis iš sovietinių gniaužtų. Savo „Manifeste“, o ir vėlesniuose viešuose pasisakymuose grupės nariai deklaravo siekį prisidėti prie meno atnaujinimo. Žinoma, tai buvo labai drąsus ir ambicingas tikslas.
Simboliniu jų atspirties tašku tapo tarpukario menininkų grupė „Ars“. Įkvėpę vakarietiško oro, susipažinę su tuo metu kuriamu nauju menu bei idėjomis, arsininkai skelbė kuriantys naują epochą Lietuvos mene. Reikia turėti galvoje ir tai, kad tarpukariu mūsų kraštas daugiausia rėmėsi tradicine kultūra, tuo tarpu arsininkai žengė su visiškai modernia išraiška ir naujomis idėjomis.
Būtent šia prasme postarsininkai energijos bei patirties sėmėsi iš savo pirmtakų, tačiau veikė jie visiškai kitame laike ir kitomis formomis. Avangardistams buvo visiškai nepriimtinas oficialiai nusistovėjęs Lietuvos meno gyvenimas, kurį nulėmė beveik penkis dešimtmečius trunkanti okupacija. Savo kūryboje jie užsibrėžė kurti naują epochą ir visiškai naujas meno žaidimo taisykles.
– Kokiais būdais jie tai darė?
– Įkvėpimo postarsininkai sėmėsi iš avangardinių meno judėjimų „Dada“, „Fluxus“. Menas buvo tarsi žaisliukas jų rankose: jie jautė galintys daryti tai, kas tik šauna į galvą – išdykauti, kvailioti, pokštauti, provokuoti, išsidirbinėti, erzinti publiką ir tokiu būdu priartinti meną prie gyvenimo.
Postarsininkai rengė neregėtus performansus ir instaliacijas, kūrė žemės meną ir įvairias akcijas, darė videomeną ir dirbo su poligrafija, išskirtinę reikšmę teikė tekstui bei iki tol Lietuvos mene nenaudotoms medžiagoms. Jie darė tai, ko tuo metu Lietuvoje nebuvo. Šitaip postarsininkai plėtė meno, o kartu ir laisvės sampratą.
Publika į tokį meną bei naujas formas reagavo nevienareikšmiškai: vienus tai piktino, kiti tai priėmė išskėstomis rankomis ir atviromis širdimis. Pati taip pat buvau tarp tų, kuriuos šitoks „neįprastas“, „nematytas“ menas intrigavo ir labai domino.
– Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje buvo ir daugiau jaunų menininkų, kurie būrėsi į grupes, rašė manifestus ir reiškėsi naujomis formomis. Kuo postarsininkai čia yra išskirtiniai?
– Tuo metu veikė studentų kolektyvas „Žalias lapas“, dailininkų grupė „24“. Visi jie siekė panašių tikslų – kurti naujai, kitaip, savaip. Tačiau postarsininkai išsiskyrė savo drąsa, bekompromisiškumu ir tuo, kad gyvuoja iki šiol.
Radvilų rūmuose paroda surengta praėjus 36 metams nuo grupės įsikūrimo. Ir tai nėra vien archyvinė paroda – čia pristatomi ir nauji menininkų darbai. Maža to, per visą šį laikotarpį jie gan reguliariai rengė bendras parodas: pastarosios buvo Šiuolaikinio meno centre 2009, ir 2016.
Tad net ir būdami vyresnio amžiaus ir aktyviai neveikdami išvien, postarsininkai iki šiol dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime tiek atskirai, tiek kartu.
– Turint galvoje laikmetį, kuriame jie užgimė, kiek postarsininkus galima priskirti politiniam menui? Ar vis dėlto tai visų pirma buvo meninis pareiškimas?
– Neabejotinai pirmiausia tai yra meninis pareiškimas. Tačiau jis neatsiejamas ir nuo politikos. Juk menas išlaisvinamas kartu su tauta. Šitaip tauta galėjo įgauti galimybę veikti tarptautiniame kontekste, o geriausiai ją reprezentuoti galėjo, žinoma, menas.
Pavyzdžiui, 1989–1991 m. laikotarpiu postarsininkai kūrė performansų fotografijų kolekciją, kur visi tekstai buvo rašomi anglų kalba. Dabar tai galėtume vertinti kaip siekį per meną garsinti Lietuvos vardą.
Meniniams-politiniams pareiškimams galima priskirti ir postarsininkų akciją Zatyšių karjere, kurios metu simboliškai buvo sudeginamas ir palaidojamas praeities žmogus, o iš pasėtos sėklos išdygo nauji žmonės. Ši idėja akivaizdžiai siejuosi su to meto įvykiais Lietuvos visuomenėje.
Arba Č.Lukensko „Persižvaigždžiavimas“ – tai nuoroda į permainų laikotarpiu paplitusį įvairaus plauko sovietinių aktyvistų persivertimą iš kitaminčių persekiotojų į kovotojus už nepriklausomybę bei tautinės ideologijos skelbėjus. Neatsitiktinai šios instaliacijos žvaigždes menininkas darė iš kiaulių galvų, taip savo „Persižvaigždžiavimą“ susiedamas su George‘o Orwelo „Gyvulių ūkiu“.
Kiti šios grupės menininkai buvo gal kiek mažiau politiniai, nors, žvelgiant iš laiko perspektyvos, jų kūriniuose taip pat pastebimos nuorodos į politinę situaciją ar tam tikras aplinkybės. Pavyzdžiui, G.Zinkevičiaus „sušaudyti“ troleibuso bilietėliai ar nežinia kur išvežama Lenino statula...
– Kodėl pirmoji grupės paroda „Kauno menininkų instaliacijos“, įvykusi Kaune 1990 metais, buvo uždaryta vos po kelių dienų? Kas čia nutiko?
– Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje atidaryta paroda buvo drąsus pareiškimas, kurį entuziastingai priėmė toli gražu ne visi. Didelio ažiotažo sulaukė A.Andriuškevičiaus darbas „XX“, sudarytas iš 90 duonos kepalų, vinimis prikaltų prie sienos. Šitaip menininkas komentavo labai dviprasmišką santykį su duona – tuo metu Lietuvoje buvo paplitusi praktika duona šerti kiaules.
Pagrindiniu pretekstu tapo baisi smarvė, atsiradusi iš pūti pradėjusių kiaulių galvų – iš jų kaip tik ir buvo padarytos minėtos Č.Lukensko žvaigždės.
Žiūrovai prisimindami tremtis ir pokario metus instaliaciją interpretavo kaip baisiausią duonos išniekinimą. Štai skulptorius, dailininkų sąjungos narys Stasys Žirgulis prie galerijos durų prikalė protesto pareiškimą, kuriame piktinosi šia „amoralia akcija“, „diletantišku menu“ ir „šarlatanizmu“. Daug menininkų, kuriems tokia kūryba pasirodė kaip pats tikriausias meno išniekinimas, taip pat pasirašė po šiuo protesto pareiškimu.
Vis dėlto, paroda buvo uždaryta dėl kitos priežasties. Pagrindiniu pretekstu tapo baisi smarvė, atsiradusi iš pūti pradėjusių kiaulių galvų – iš jų kaip tik ir buvo padarytos minėtos Č.Lukensko žvaigždės. Tad antisanitarinės aplinkybės, o ne koks „amoralumas“ ar „diletantizmas“ po trijų dienų nuo atidarymo privertė uždaryti pirmąją postarsininkų parodą. Žinoma, visa tai plačiai nuskambėjo tuometiniame Lietuvos meno lauke ir apaugo įvairiausiais gandais.
– Bet turbūt patys menininkai dėl tokių reakcijų ir parodos baigties labai neišgyveno, juk provokacija buvo svarbi jų kūrybos dalis.
– Be abejo. Įdomu ir tai, kad anuomet šitokie kūriniai buvo tikras akibrokštas savo naujumu ir netikėtumu, tuo tarpu dabar kai kurie jų gali tapti papiktinimu dėl visiškai kitokių priežasčių, o jų viešas demonstravimas – neįsivaizduojamas.
Anuomet šitokie kūriniai buvo tikras akibrokštas savo naujumu ir netikėtumu, tuo tarpu dabar kai kurie jų gali tapti papiktinimu dėl visiškai kitokių priežasčių.
Tarkime, tos pačios žvaigždės iš kiaulių galvų šiandien būtų nepriimtinos ne tik dėl sanitarinių priežasčių, bet dėl iš esmės pasikeitusio mūsų požiūrio į gyvūnus. Arba parodoje pakabintas kriaušės medis: mums teko užrašyti paaiškinamąjį sakinį, kad ši kriaušė nebuvo specialiai išrauta parodai. Anksčiau dėl to nebūtume sukę galvos, tačiau dabar drastiškas elgesys su gamta iš principo yra nepriimtinas. Šitokius pasikeitimus, vykstančius mūsų visuomenėje, be galo įdomu stebėti.
Tenka pripažinti, kad šiandien daryti akibrokštus ir provokacijas menininkams yra gerokai sudėtingiau nei prieš kelis dešimtmečius. Tačiau tai susiję ne su politinės ideologijos suvaržymais, o dabartiniu supratimu ir normomis. Tarkime, parodoje galvojome per visą salę išraizgyti spygliuotą vielą, o žiūrovai būtų turėję per ją atsargiai laipioti rizikuodami susibraižyti kojas ir susiplėšyti kojines.
Tačiau dabar taip negalima. Žiūrovus reikia apsaugoti nuo „pavojingo“ meno. Tad šiandien kūrėjai yra priversti būti „mandagesni“, apsidrausti ir kurti „saugesnį“ meną, kuris atitiktų dabartines normas.
– Kaip jūs įvardytumėte postarsininkų indėlį į Lietuvos meno gyvenimą?
– Savo pavyzdžiu jie rodė, koks įvairus yra ir gali būti menas. Jie atvėrė duris į tai, kas daugumai mūsų iki tol buvo nematyta, nežinoma, nepatirta. Jie rengė performansus, į kuriuos įtraukdavo ne tik publiką, bet ir kitus kūrėjus. Beje, šią koncepcija jie tęsia ir dabartinėje parodoje: atidarymo metu žiūrovai trisdešimt du kartus dainavo postarsininkų himną „Nebuvo liūdna nei klaiku“, o šalia jų kūrinių galima išvysti ir meno kolektyvo „Cooltūristės“ darbus.
Kiekvieną kartą atėjus į postarsininkų parodą žiūrovai nežinojo, ko čia tikėtis. Tai visada buvo nauja patirtis.
Kiekvieną kartą atėję į postarsininkų parodą žiūrovai nežinodavo, ko čia tikėtis. Tai visada būdavo nauja patirtis. Tokiu būdu parodų lankytojams, akcijų ir perfomansų žiūrovams teko ieškoti būdų, kaip šį meną suvirškinti, kaip apie tai kalbėt ir mąstyti.
Be abejo, pasipiktinimas taip pat buvo neatsiejama šio meno dalis. Postarsininkai stengėsi išrasti ką nors įdomaus, supurtyti publiką ir tai provokavo visą Lietuvos meno lauką ieškoti naujų, drąsių, kūrybinių sumanymų bei sprendimų. Laisvė išbandyti kai ką naujo ir netikėto tiesiog svaigino.
Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“, skirtas operos „Saulė ir jūra“ kūrėjoms, neatsirado tuščioje vietoje – jau Atgimimo laikais postarsininkai klojo pagrindus drąsiam, eksperimentiniam menui, turinčiam ambicijų nustebinti pasaulį.
– Šioje parodoje pristatomi ir nauji menininkų darbai. Ar jie tokie pat drąsūs, novatoriši ir aktualūs kaip anksčiau? O gal, vis dėlto, per laiką jų meniniai pareiškimai jau kiek išsikvėpė?
– Naivu būtų tikėtis iš menininko ar grupės, kad visą gyvenimą jie bus avangarde. Jauniems žmonėms šiandien yra aktualios kitos meno formos, kitokie raiškos būdai, temos ir motyvai. Žinoma, postarsininkai turi jiems būdingą braižą, rūpimas idėjas ir temas, todėl jiems nebūtina kaskart išradinėti dviračio ir konkuruoti su jaunimu dėl pozicijos avangarde.
Postarsininkai turi jiems būdingą braižą, rūpimas idėjas ir temas, todėl jiems nebūtina kaskart išradinėti dviračio ir konkuruoti su jaunimu dėl pozicijos avangarde.
Tačiau aktualumo jų kūriniai nėra praradę, o pastarųjų metų darbus galima drąsiai įvardyti kaip reakciją į nerimastingą dabarties laiką ir šių dienų geopolitinę situaciją. Tarkime Č.Lukensko darbas „Pragaro pjūklai“ sukurtas 2021 metais. Tai aštrus ir labai efektingas kūrinys: kiekvienas žiūrovas metęs akmenis į ant žemės suguldytus metalinius pjūklų skydus išgirs siaubingą pragaro „muziką“ – tai priartėjusi karo grėsmė.
Tačiau prieš ketverius metus šis kūrinys taip pat buvo labai savalaikis. Juk tuomet jau turėjome įvykusį Brexitą, Kapitolijaus šturmą, pandemiją, pabėgėlių krizę, žvangėjo šeimų maršo pragaro pjūklai, o Rusija okupuotose Ukrainos teritorijose telkė savo kariuomenę...
Nors iš pirmo žvilgsnio kūrinys kalba apie akivaizdžią dabarties situaciją, tačiau pažvelgus į kūrinio datą, supranti, kad mes jau kurį laiką gyvename grėsmės akivaizdoje. Šią temą labai tiksliai pratęsia ir R.Antinio sudaužyti vitražai, datuojami 2024 m. – Rusijos invazijos pradžia.
Tai kuria bendrą naujumo, netikėtumo atmosferą, kuri iki šiol gaubia šiuos nepamainomus Lietuvos meno maištininkus.
Bet šalia dabarties laikmečio apmastymų postarsininkų kūryboje netrūksta ir juoko, pokšto, žaidimo, autoironiško požiūrio į savo pačių darbus bei didžiąsias ambicijas. Tarkime A.Andriuškevičius grožisi nebeegzistuojančiais litais, kuriuos paverčia kūrybos medžiaga, savotiškomis aukso dulkėmis. Niekas iki šiol nebuvo to sugalvojęs. Lygiai taip pat niekas meno kūriniu nebuvo pavertęs talonėlių ar maisto kortelių, kaip tai padarė G.Zinkevičius.
Ši paroda yra tikras meno įvykis ne tik dėl archyvinių darbų, bet ir dėl to, ką kiekvienas atskirai postarsininkas atranda sau šiandien. Būtent tai kuria bendrą naujumo, netikėtumo atmosferą, kuri iki šiol gaubia šiuos nepamainomus Lietuvos meno maištininkus.
